Košerinis skerdimas, dar vadinamas shechita, yra gyvulio skerdimo ir jo mėsos paruošimo būdas pagal kašrutą – žydų mitybos įstatymus. Šie įstatymai apima gyvūnų, laikomų tinkamais vartoti, atranką, jų skerdimo būdą ir mėsos pjaustymo bei paruošimo būdą. Dėl gairių sudėtingumo košerinis skerdimas reikalauja daug įgūdžių ir praktikos. Košerinis maistas yra santykinai brangesnis nei reguliariai skerdžiama mėsa dėl skerdimo sunkumų ir dėl mažesnio mėsos kiekio, gaunamo vienam gyvūnui. Košerinio skerdimo praktika paprastai apsiriboja stačiatikių judaizmo pasekėjais, nors asmenys iš kitų tikėjimo šakų gali pasirinkti vadovautis šiomis gairėmis.
Kašrutas diktuoja daugybę taisyklių, pagal kurias galima valgyti gyvūnus, iš kurių svarbiausios yra sąlygos, kad sausumos gyvūnai turi turėti skilteles kanopas ir kramtyti save, kad jie būtų laikomi košeriniais. Prieš skerdimą gyvūnai turi būti geros sveikatos; kitu atveju mėsa laikoma „nešvaria“ ir jos negalima valgyti. Sužeisti gyvūnai, įskaitant tuos, kurie buvo apsvaiginti elektros smūgiais ar dujomis, negali būti naudojami košeriniam skerdimui. Košerinis mėsininkas arba šočetas turėtų labai atsargiai pasirinkti skerdžiamus gyvulius ir užtikrinti, kad jie nukristų pagal kašrutą.
Košerinio skerdimo taisyklės reikalauja, kad gyvūnas turi būti nužudytas vienu švariu pjūviu per gerklę ir leisti jam nukraujuoti. Ašmenys, naudojami skerdimui, neturi būti pagaminti iš medžiagų, sujungtų su žeme, ir turi atitikti specifinius ilgio ir kokybės reikalavimus. Mėsininkai pjūvyje turėtų perpjauti gyvūno miego arterijas, jungo venas ir vėjo vamzdžius.
Pasibaigus gyvulio galiojimo laikui ir nusausinus kraują, mėsininkas turi ištirti jo vidaus organus, ar nėra pažeidimo ar ligos požymių. Bet kokie požymiai, rodantys, kad gyvūno sveikata nebuvo ideali, paverčia jį triju ar ne košeriniu. Jei patvirtinama, kad gyvūnas yra košerinis, mėsininkas turi pasiūlyti jo skruostus, priekines kojas ir ketvirtą skrandį gyvūno savininkui. Tada košerinis skerdimas reiškia, kad iš gyvūno skerdenos pašalinamos visos kraujagyslės, o likusi mėsa mirkoma vandenyje arba sūdoma, kad pašalintų likusį kraują.
Viena iš sunkiausių košerinio skerdimo procedūrų – poringas – yra kraujagyslių, tam tikrų rūšių riebalų ir organų bei gyslų pašalinimas. Daugelis mėsininkų nusprendžia išmesti užpakalines gyvūno dalis, nes šiose vietose draudžiamus riebalus, taip pat draudžiamą sėdimąjį nervą pašalinti sunku. Įvykdžius visus šiuos reikalavimus, likusią mėsą galima supjaustyti ir parduoti kaip košerinius bakalėjos produktus.