Tam tikra situacinė ironija, kosminė ironija, atsiranda tada, kai situacija, veiksmas ar įvykis, kaip manoma, turi teigiamą rezultatą, sukelia neigiamą rezultatą dėl aplinkybių, o ne dėl konkretaus asmens veiksmų. Dėl šių įvykių kaltinama nežinoma jėga, paprastai vadinama Dievu, Likimu arba Visata, kuri atrodo atsakinga už neigiamas pasekmes. Taip pat vadinama likimo ironija, ji populiariai naudojama kasdienėje kalboje, taip pat literatūroje ir gali būti matoma istorijoje.
Ironija atsiranda, kai kas nors, tiesiogiai susijęs su situacija, mano, kad kažkas yra tiesa, kai iš tikrųjų yra priešingai arba beveik priešingai. Daugumoje ironijos formų tiesiogiai dalyvaujantis žaidėjas nežino apie savo klaidingą supratimą, tačiau auditorija ir kiti žaidėjai žino. Kosminė ironija mano, kad visata yra esybė, atsakinga už kintančias aplinkybes, todėl tai, ką žaidėjas tiki, nėra tiesa.
Nors kosminė ironija taip pat dažnai gali būti vadinama atsitiktinumu ar nesėkme, ne visi sutapimai yra kosminė ironija. Jame kalbama tik apie tuos sutapimus, kai veiksmą ar įvykį atliekantis asmuo mano, kad veiksmas ar įvykis turi teigiamą rezultatą, kai faktinis rezultatas sukelia tam asmeniui žalingas pasekmes. Skirtingai nuo kitų ironijos formų, kai kažkas yra atsakingas už aplinkybių posūkį arba klaidingą gero rezultato supratimą, kosminėje ironijoje tai yra nežinoma jėga, tokia kaip likimas ar visata, kuri, atrodo, veikia prieš žmogų.
Literatūroje kosminę ironiją autorius paprastai vartoja sąmoningai. Pavyzdžiui, piktadarys gali melstis dėl šios siužeto technikos, jei jis ar ji sugalvoja iš pažiūros gudrų planą, kaip nugalėti pagrindinį veikėją, tik tam, kad surastų tą patį planą, kurį piktadarys paleido, ir sukelia jo žlugimą. Šį naudojimą iliustruoja Williamo Shakespeare’o pjesė „Otelas“ ir JK Rowling „Hario Poterio“ serija.
Kosminė ironija taip pat gali būti matoma kasdienėse ar istorinėse situacijose. Kartais ironija išryškėja iš karto, bet dažnai tai matoma retrospektyviai. Pavyzdžiui, dvidešimtojo amžiaus pradžioje Australijos cukranendrių ūkininkai netoli Kvinslando pradėjo turėti rimtų problemų dėl introdukuotų cukranendrių vabalų rūšių, kurios sunaikino jų pasėlius. 1935 m. buvo priimtas sprendimas: pristatyti nendrių rupūžę, kuri yra nekenksminga pasėliams, bet grobia nendrių vabalus. Tačiau ūkininkų sprendimas ne tik nesugebėjo suvaldyti kenkėjų problemos, bet ir lėmė vienos invaziškiausių ir aplinkai žalingiausių rūšių, kurias Australija kada nors matė.