Kramtymas yra maisto kramtymas arba malimas burnoje. Daugumos gyvūnų, įskaitant žmones, pagrindinis tikslas yra paversti maistą minkšta, šilta košė, vadinama boliusu, kurią galima lengvai nuryti. Tai pirmasis žinduolių virškinimo etapas, kurio metu maistas suskaidomas į paprastus angliavandenius, kurie gali būti paverčiami energija arba saugomi vėlesniam naudojimui. Kramtymas yra gana sudėtinga veikla, bent jau fiziologiniu požiūriu, nes reikia, kad žandikaulio raumenys, liežuvis ir dantys dirbtų kartu, kad ritmingais judesiais stumtų maistą aplink burną. Veiksmas padidina maisto paviršiaus plotą, todėl seilėse esantys virškinimo fermentai gali veiksmingai naikinti bakterijas ir pradėti virškinimą. Tinkamas kramtymas ne tik visiškai išnaudoja maistinę maisto vertę, bet ir padeda burnai bei dantims išlikti švariems.
Įtraukti raumenys ir kaulai
Kramtoma tik burnoje, ir dažniausiai pirmiausia reikia kontroliuojamo apatinio žandikaulio kaulo lankstymo ir lankstymo. Žandikaulį supantys raumenys judina jį aukštyn ir žemyn, taip pat iš vienos pusės į kitą. Priklausomai nuo pjaunamo maisto storio ir tankio, žandikaulis kartais turi išsitiesti labai plačiai, o kitais atvejais jam tereikia mažai, beveik nepastebimai pasisukti ir susisukti. Dantys taip pat labai svarbūs šlifuojant ir smulkinant įvairias medžiagas.
Svarbų vaidmenį atlieka ir liežuvis. Jis padeda išstumti maistą burnos viduje ir gali iššluoti jį iš dantų ir dantenų padarytų plyšių, tuo pat metu netrukdydamas žandikaulio raumenims. Liežuvis taip pat padeda suminkštinti maistą, kad būtų galima efektyviau kramtyti, taip pat padeda perkelti maistą į gerklę rijimo proceso metu, o tai tęsia virškinimą.
Vaidmuo valgant ir mityboje
Žodis kramtymas yra kilęs iš lotyniško žodžio masticare, kuris verčiamas kaip „kramtyti“. Tyrėjai paprastai mano, kad gebėjimas kramtyti išsivystė taip, kad žinduoliai galėtų pasinaudoti įvairesniu maistu. Kai kurie gyvūnai, ypač gyvatės, praryja maistą visą. Nors žinduoliai ir žmonės dažnai gali tai padaryti, dažniausiai tai nėra geriausias būdas jiems gauti visą maistingumą, kurį gali pasiūlyti tam tikras maistas. Kramtant pirmiausia maistas suskaidomas į būtiniausius komponentus, todėl paprastai jie lengviau įsisavinami, o organizmas lengviau paverčiamas naudinga energija. Mėsėdžiai turi žandikaulius ir dantis, leidžiančius suplėšyti mėsą ir nuryti mažai kramtant, tačiau kramtymas vis tiek rekomenduojamas idealiai maitintis. Žolėdžiai, pavyzdžiui, kramtomosios karvės, beveik nuolat perneša daug skaidulų turintį maistą burnoje ir lėtai išplauna maistines medžiagas.
Dietos nauda
Paprastai maisto kramtymas yra veiksnys, lemiantis organizmo gebėjimą jaustis patenkintam po valgio. Kai tai daroma tinkamai ir kruopščiai, tai leidžia liežuviui paragauti saldaus, rūgštaus, sūraus ir kartaus maisto, o tai yra žingsnis sotumo jausmo link. Lėtas kramtymas iš maisto pasiima daugiau maistinių medžiagų ir duoda signalą likusiai virškinimo sistemai, kad pradėtų tekėti sultys, kad suvirškintų pakeliui esantį maistą.
Dietologai ir sveikatos ekspertai paprastai rekomenduoja kiekvieną kąsnį sukramtyti bent 35 kartus prieš nuryjant. Šakutę reikia pailsinti ir tarp kąsnių išgerti vandens gurkšnį, kad smegenims būtų suteikta galimybė pajusti sotumą.
Neurologiniai ryšiai
Kaip ir daugumą kūno funkcijų, kramtymą kontroliuoja smegenų kamienas, paprastai reaguojant į nervinius signalus, rodančius, kad maistas patenka į burną. Nors tai tampa antra prigimtimi ir atsitinka beveik automatiškai daugeliui išsivysčiusių gyvūnų, daugumai žinduolių tai yra išmoktas įgūdis. Pavyzdžiui, maždaug trijų mėnesių kūdikių žandikaulio raumenys turi išsivystyti prieš kramtydami minkštą maistą. Paprastai žinduoliai iš dalies vysto šiuos raumenis žindydami, kad motinos gautų pieną pirmosiomis dienomis ir savaitėmis. Kai jų raumenys vystosi ir pradeda dygti dantys, jie paprastai pradeda kramtyti beveik iš karto, kai jų burna liečiasi su maistu.
Vis dėlto, bent jau žmonėms, užspringimas gali kelti didelį susirūpinimą, kol maži vaikai neišmoks kruopščiai kramtyti prieš bandydami nuryti. Gyvūnų karalystėje jaunikliai paprastai arba nukanda savo maistą, arba pirmiausia jį sukramto mama ar kitas slaugytojas, todėl užspringimas nėra tokia didelė problema, nes porcijos ir kąsnio dydžiai būtinai yra maži. Tačiau kai tėvai maitina kūdikius, gali būti lengva pervertinti vaiko gebėjimus ir pateikti maistą, kuris nėra pakankamai minkštas arba gali užkimšti vėjo vamzdį, jei netyčia prarys visą.