Kraniosakralinė terapija, kartais taip pat rašoma kaip krainio sakralinė terapija, yra kūno darbo rūšis, orientuota į skysčius, supančius smegenis ir nugaros smegenis. Naudodamas švelnų manipuliavimą, terapeutas bando suderinti šias sritis, siekdamas sumažinti spaudimą ir nervų skausmą. Metodo šalininkai teigia, kad pacientams, turintiems visų lygių fizinį pajėgumą, kraniosakralinė terapija yra naudinga, o oponentai teigia, kad nėra mokslinių įrodymų, patvirtinančių šio poveikio pagrįstumą. Tikrai nėra įrodymų, kad gydymas yra žalingas, o kadangi jis toks švelnus, jis taip pat tinka bet kokio amžiaus kaip prisilietimo terapija.
1930-aisiais osteopatas Williamas Sutherlandas padėjo pamatus kraniosakralinei terapijai, daug dirbęs su pacientais, kuriems pasireiškė įvairūs simptomai. Jis teigė, kad dėl jų problemų sutriko kaukolės-kryžmens sistemos pusiausvyra, kuri eina nuo galvos viršaus arba kaukolės iki pat stuburo iki kryžkaulio. Atlikdamas švelnias kaukolės ir stuburo manipuliacijas, jis teigė, kad sumažina skausmą ir pagerina savo pacientų gyvenimo kokybę. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Johnas Upledgeris, kitas osteopatas, patobulino šią techniką ir paprastai yra pripažįstamas kaip šiandien praktikuojamos kraniosakralinės terapijos pradininkas.
Kraniosakralinės terapijos seanso metu pacientas guli apsirengęs ir veidu žemyn ant masažo stalo. Terapeutas švelniai prisiliečia prie kliento, švelniai liesdamas kraniosakrinę sistemą, kad nustatytų disbalanso ir užsikimšimo požymius. Įvertinęs klientą, jis atlieka subtilius pakeitimus, naudodamas labai lengvą spaudimą. Gydymas paprastai trunka apie vieną valandą ir gali būti kartojamas reguliariai kaip profilaktinė priemonė arba pagal poreikį. Kraniosakralinė terapija turėtų sumažinti įtampą, stresą, stuburo problemas, emocines problemas, sąnarių problemas, lėtinį skausmą, fibromialgiją, nuovargį ir galvos skausmą.
Pagrindinis kraniosakralinės terapijos principas yra tas, kad kraniosakralinė sistema yra stuburo skysčio kanalas. Skystis juda pulsacijų serija, panašiai kaip širdies plakimas, kurį terapeutai vadina kraniosakraliniais pulsacijomis. Jei stuburo skysčio judėjimas nutrūksta arba blokuojamas, tai turės įtakos bendrai paciento būklei. Terapeutas bando išsiaiškinti, kaip skystis normaliai juda paciente, ir švelniai spaudžia kaukolę bei stuburą, kad išlaisvintų skysčius ir atkurtų natūralų kūno ritmą.
Buvo atlikti kraniosakralinės terapijos tyrimai, siekiant nustatyti, ką tiksliai ji veikia kūnui ir ar terapeutai gali nuosekliai nustatyti kaukolės-kryžmens pulsaciją. Daugumoje tyrimų buvo padaryta išvada, kad gydymas neturi jokio poveikio kūnui, išskyrus atpalaidavimą ir ramybę, dažnai pasitaikančius šalutinius kūno padarinius. Terapeutai taip pat nesugebėjo būti nuoseklūs su savo bendraamžiais, išskirdami kraniosakralinius ritmus. Terapijos šalininkai teigia, kad pacientai nebus veiksmingi, jei jie ja netikės, o tai rodo, kad tai gali būti tik gydymas placebu.