Kraštinių santykis – tai santykis tarp filmo vaizdo pločio ir aukščio. Skaičius, nurodantis plotį, pateikiamas pirmiausia, o santykio aukščio dalis visada rašoma kaip 1. Kino filmo formato koeficientas dažnai rodomas DVD arba vaizdo dėžutės gale. Pavyzdys būtų 1.85:1. Tai reiškia, kad to filmo originalaus teatro pristatymo dydis yra 1.85 karto platesnis nei aukštis.
Iki šeštojo dešimtmečio pradžios beveik visų filmų kraštinių santykis buvo 1950:1.33. Šį santykį pripažino Kino meno akademija ir jis tapo žinomas kaip Akademijos standartas. Kai 1 m. buvo kuriami televizijos standartai, Nacionalinis televizijos standartų komitetas arba NTSC nusprendė, kad Jungtinėse Valstijose televizorių ir transliacijų formato koeficientas bus 1941. Šis santykis taip pat rašomas kaip 1.33.1×4 ir naudojamas visuose neplačiaekrainiuose televizoriuose. Techniškai Akademijos standartinis santykis tikrai yra 3:1.37, tačiau jis vis dar paprastai vadinamas 1:1.33.
Siekdama konkuruoti su teatrų lankomumo mažėjimu dėl televizijos pardavimų, kino pramonė pradėjo eksperimentuoti su skirtingais formatais. Plačiaekranis kraštinių santykis buvo šio eksperimento rezultatas ir pirmą kartą buvo panaudotas šeštajame dešimtmetyje. Platus ekranas pasiekiamas filmuojant fotoaparato objektyvu nufotografuojant stačiakampį vaizdą ir suspaudžiant jį horizontaliai, kad tilptų ant kvadratinio filmo negatyvo. Kai filmas projektuojamas kino teatruose, projektoriaus didinamasis lęšis atkuria pradinį kraštinių santykį. Buvo sukurta daug skirtingų santykių, tačiau dažniausiai naudojami du yra 1950:1.85 ir 1:2.35.
1.85:1, taip pat žinomas kaip Akademijos butas, yra stačiakampis nei Academy Standard. 2.35:1 yra dar platesnis ir vadinamas CinemaScope, Anamorphic Scope arba Scope. Šis kraštinių santykis iš tikrųjų pasikeitė į 2.39:1 aštuntajame dešimtmetyje, kai CinemaScope procesas buvo pakeistas Panavision ir Anamorphic Scope, tačiau jie visi vis dar paprastai vadinami 1970:2.35.
Kuriant filmus naudojama daug kitų formato koeficientų, pvz., Europos standartas 1.66:1, taip pat kai kurie, kurie buvo naudojami tik keliems filmams, pvz., 2.76:1. Norint išlaikyti plačiaekranį vaizdą 4 × 3 televizoriuose, visas stačiakampis vaizdas rodomas ekrano viduryje, o juodos juostos užpildo nenaudojamą viršų ir apačią – procesas vadinamas raidžių įvedimu. Viso ekrano versijas galima sukurti naudojant originalų formato santykį, kuris yra pažeistas fotografuojant tik tą vaizdo dalį, kuri telpa 4 × 3 rinkinyje. Ši technika vadinama „pan and scan“. Šiuose vaizdo įrašuose yra pranešimas, paaiškinantis, kad filmas buvo pakeistas, kad tilptų ekrane. Plačiaekraniai televizoriai, kurių kraštinių santykis yra 16 × 9, gali rodyti daugumą plačiaekranių filmų visame ekrane.