Kreipimasis į pašaipą yra įprastas loginės klaidos tipas. Gebėjimas tai pastebėti ginčuose padės apsiginti, o to išvengęs tapsi daug stipresnis bendraujantis ir diskutuotojas. Daugumos loginių klaidų problema yra ta, kad jas labai vilioja naudoti, nes daugelis jų yra veiksmingos, ypač prieš silpnesnį priešininką. Tačiau kreipimasis į pašaipą gali būti lengvai nukreiptas atgal į jį naudojantį asmenį, jei kas nors pakankamai nori tai pastebėti ir užšokti.
Kreipdamasis į pašaipą, asmuo sumenkina teiginį, teigdamas, kad tai absurdiška. Pasityčiojimas iš ieškinio teoriškai sumažina jo galią. Tačiau kreipimasis į pašaipą neįgyja pagrįsto ar naudingo argumento, nes į diskusiją neįneša jokios naujos informacijos ar konkrečios diskusijos. Yra daug apeliacijos pajuokti pavyzdžių, tačiau jie visi daugiau ar mažiau yra „X yra kvailas, todėl x yra klaidingas“. Dažnai kreipimasis į pajuoką pasitelkiamas šiaudinis žmogelis, silpnas opozicijos sukurtas argumentas, priskiriamas gynybai. Šiaudinį žmogelį lengva nuginčyti opozicijai, o neatsargus gynėjas gali nežinoti, kaip jo žodžiai ar pozicija buvo iškreipti, kad būtų sukurtas šiaudinis žmogelis.
Pavyzdžiui, diskutuojant apie tai, ar vaikams turėtų būti reguliariai tikrinami klausa, silpnas ginčytojas gali pasakyti: „Klausos testai yra kvaili“, apeliuodamas į pašaipą, kuris apeina tikrąją problemą. Tokia akivaizdi logikos iliustracija parodo, koks netinkamas gali būti argumentas, kuriuo siekiama pajuokos. Kreipimasis į pašaipą pašiepia argumentą, bet ne jį iškėlusį asmenį. Žinoma, tikrame ginče jūsų oponentas greičiausiai bus gudresnis, todėl stebėkite, ar nėra tokių raktinių žodžių, kaip kvailas, kvailas, juokingas, pamišęs ir kiti, kurie rodo, kad asmuo menkina jūsų teiginį, o ne kreipiasi į jį.
Ad hominem atakos metu kažkas puola ginčijamą asmenį, kaip gali nutikti tiems, kurie sako: „Įsivaizduoju, kad toks žmogus, kaip jūs, net neįsivaizduotų, kaip sunku tai iš tikrųjų yra“. Ad hominem ataka rodo, kad asmuo, pateikiantis argumentą, nėra kvalifikuotas arba nevertas dėmesio, ir paprastai tai laikoma nesąžininga diskusijų technika.
Logikos, kurią reprezentuoja kreipimasis į pašaipą, nereikėtų painioti su reductio ad absurdum, argumentavimo technika, kuri atskiria teiginį ir iliustruoja galimą prieštaravimą, kuris galėtų kilti, jei teiginys būtų teisingas. Šis „sumažinimas iki absurdo“ kartais gali būti naudingas būdas iliustruoti taško silpnumą. Jis taip pat gali būti naudojamas siekiant atitraukti žmonių dėmesį nuo ieškinio turinio. Tačiau reductio ad absurdum paprastai prasideda tvirtu tašku, o ne pasityčiojimu.