Apskritai kristologija yra Jėzaus Kristaus prigimties ir esmės tyrimas. Tai atskira krikščioniškosios teologijos sritis. Vienas iš pagrindinių kristologijos klausimų yra tai, kaip Jėzus Kristus gali būti vienu metu ir žmogus, ir dieviškas, kitaip žinomas kaip Įsikūnijimas. Kitos kristologinės temos apima Prisikėlimo klausimą ir tikslų Kristaus ryšį su Šventąja Trejybe.
Kai kurios ankstyvosios kristologinės problemos buvo susijusios su Kristaus santykio su Dievu prigimtimi. Kai kuriems žmonėms tai sukėlė klausimų, pavyzdžiui, „jei Kristus buvo žmogus, kaip galėjo būti, kad jis taip pat buvo dieviškas“? Buvo pasiūlyta daug šio klausimo sprendimų, pavyzdžiui, gnostinis aiškinimas, teigiantis, kad fizinis Kristaus kūnas yra tik iliuzinė forma, kurią sukuria aukštesnė dvasinė esmė. Šis aiškinimas žinomas kaip doketizmas. Priešingai, kitose interpretacijose, tokiose kaip klasikinė Rytų ortodoksų perspektyva, buvo manoma, kad Kristus buvo ir visiškai žmogus, ir visiškai dieviškas.
Atsižvelgiant į tokius nesutarimus dėl Kristaus prigimties, 325 m. įvyko Pirmasis Nikėjos susirinkimas. Tai buvo vienas pirmųjų vyskupų susirinkimų, kuriuose buvo griežtai diskutuojama apie kristologiją. Vienas iš Susirinkimo tikslų buvo nustatyti apaštalų apibūdintą Kristaus prigimtį. Šiame susitikime buvo suformuluota vieninga krikščionių doktrina, žinoma kaip Nikėjos tikėjimo išpažinimas. Jis įtvirtino Kristaus dieviškumą, tiesiogiai tapatindamas jį su Dievu.
Nepaisant Nikėjos tikėjimo, teologai toliau tyrinėjo dvigubą Kristaus žmogiškumą ir dieviškumą. Įvairūs teologai ir kristologai pasiūlė daugybę sprendimų. Vienas iš pavyzdžių yra metaksu sąvoka, kuri yra platoniškas terminas, kurį vartojo sidabro amžiaus rusų ortodoksų teologai, norėdami paaiškinti Kristaus prigimtį. Metaxu gali būti išverstas kaip rezonansinis bendravimas ir iš esmės reiškia, kad dieviškumas ir pasaulis yra susiję, o kartu ir atskirti. Šiems teologams apskritai buvo manoma, kad Kristus yra metaksu įsikūnijimas.
Kiti požiūriai į kristologiją buvo naudojami argumentuojant ateizmą. Pavyzdžiui, slovėnų filosofas Slavojus Žižekas pripažįsta dvigubą Kristaus dieviškumą ir žmogiškumą, tačiau tuo parodo, kad Dievo nėra. Sekdamas rašytoju GK Chestertonu, Žižeko kristologijoje lemiamas momentas yra tada, kai Kristus nukryžiuojamas ir sako: „Dieve mano, kodėl mane apleidai?“. Žižeko nuomone, kadangi Kristus yra Dievas, tai reiškia, kad Dievas netiki savimi. Taigi Žižekui kristologijos ir krikščionių religijos reikšmė yra ta, kad tai pirmoji religija, kurioje Dievas neigia savo egzistavimą.