Kryžminiai kompiliatoriai yra programos, galinčios sukurti vykdomąjį kodą, kuris gali būti paleistas platformoje, kuri šiuo metu nėra nuolatinė kompiliatoriaus platforma. Jie dažniausiai naudojami, kai kūrėjui reikia naudoti kelias platformas, kad galėtų atlikti skaičiavimo funkcijas, pvz., įterptosiose sistemose, kur kiekvienas sistemos kompiuteris turi mažesnį išteklių kiekį. Naudojant kryžminį kompiliatorių, galima įveikti šį išteklių trūkumą sukuriant tarpusavyje susijusį įvairių sistemos komponentų vykdymą.
Vienas iš pavyzdžių, kada gali būti naudojamas kryžminis kompiliatorius, kai sistemoje naudojami mikrovaldikliai. Paprastai mikrovaldiklyje nėra daug atminties, todėl kai ši programa naudojama komandų kūrimui ir vykdymui, mažiau mikrovaldiklio išteklių priskiriama administraciniams įsakymams. Tai reiškia, kad jie gali būti nukreipti atlikti kompiliatoriaus užsakytą užduotį.
Programa gali padėti sukurti veikiantį tinklą tarp skirtingų tipų mašinų ar net skirtingų operacinės sistemos versijų. Šioje programoje įmonė galėtų naudoti tiek senesnes, tiek naujesnes operacinės sistemos versijas, kad pasiektų bendrą tinklą, net jei biuro darbo vietose būtų daug įvairaus amžiaus ir talpos stalinių kompiuterių. Naudojant šio tipo programas galima surinkti visus šiuos įvairius elementus į darnią kūrimo aplinką, kuri leis kiekvienai stočiai pasiekti esminius failus ir duomenis, esančius bendrame serveryje.
Kryžminius kompiliatorius galima atsekti nuo pirmųjų Windows® kūrimo dienų ir laipsniško daugelio galutinių vartotojų DOS naudojimo mažėjimo. Šiandien jie išlieka įprasta priemone, leidžiančia maksimaliai padidinti kelių komponentų efektyvumą. Tačiau virtualios mašinos, tokios kaip „Java“ JVM, pagaliau gali atlikti dalį funkcijų, kurios kažkada buvo įmanomos tik naudojant šią programinę įrangą.