Kuiperio juosta yra Saulės sistemos sritis, esanti už Neptūno orbitos. Jis tęsiasi nuo maždaug 30 astronominių vienetų (AU), arba 30 kartų didesnis už Žemės atstumą nuo Saulės, iki maždaug 50 AV. Kuiperio juostoje yra šimtai aplink Kuiperio juostos skriejančių objektų arba KBO, iš kurių geriausiai žinoma nykštukinė Plutonas. Charonas, kuris yra arba Plutono mėnulis, arba pusė dvigubos planetos darinio, taip pat yra KBO. Manoma, kad Neptūno mėnulis Tritonas yra buvęs Kuiperio juostos objektas, įstrigęs planetos orbitoje.
Astronomai Frederickas C. Leonardas ir Kennethas E. Edgeworthas atitinkamai 1930 ir 1943 m. iškėlė hipotezę apie to, kas bus žinoma kaip Kuiperio juosta. Tačiau šią teoriją išpopuliarino Gerardas Kuiperis. 1951 m. Kuiperis pasiūlė, kad trumpalaikės kometos, t. y. tos, kurios aplink Saulę apskrieja per mažiau nei 200 metų, atsirado Kuiperio juostos regione. Dabartinį pavadinimą regionas gavo 1992 m., kai buvo atrastas pirmasis KPO po Plutono ir Charono.
Kuiperio juostos objektai yra įvairaus dydžio ir išvaizdos. Manoma, kad daugumą jų sudaro įvairios proporcijos uola ir ledas. Plutonas yra didžiausias, jo skersmuo yra 2320 km. Kuiperio juostos objektai skirstomi į dvi dideles grupes: klasikinius KBO arba kubevanus ir rezonansinius KBO. Klasikiniai KBO turi orbitą, kuri nėra susijusi su Neptūno planetos orbita ir nėra jos paveikta, o rezonansiniai KBO turi orbitas, kurios rezonuoja su Neptūno orbita. Didžioji dauguma KBO, maždaug trys ketvirtadaliai iki šiol atrastų, yra klasikinės veislės.
Rezonansiniai KBO užima specifinio rezonanso juostas, pvz., 2:3 rezonansą – tai reiškia, kad KBO skrieja du kartus per tris Neptūno orbitas – maždaug 39.4 AU ir 1:2 rezonanso maždaug 47.7 AU. Dauguma klasikinių KBO užima sritį tarp šių dviejų rezonansų. 2:3 rezonansiniai KBO vadinami plutinos pagal garsiausią iš šių objektų, Plutono. 1:2 rezonansiniai KBO vadinami twotinos. Taip pat yra KBO, turinčių kitokį rezonansą nei pirmiau aptarti du.