Kūno utėlės yra parazitiniai vabzdžiai, kuriems išgyventi reikalingas žmogaus šeimininko kraujas. Gydant kūno utėles naikinti reikia atsakingai laikytis higienos, pavyzdžiui, maudytis duše arba maudytis su muilu. Jei reikalingas papildomas gydymas, užsikrėtimui pašalinti gali būti naudojami vietiniai nereceptiniai (OTC) ir receptiniai vaistai. Istoriškai buvo žinoma, kad utėlės perneša infekcines ligas, įskaitant šiltinę.
Utėlės klesti tankiai apgyvendintoje, antisanitarinėje aplinkoje ir gali būti lengvai perduodamos iš vieno asmens kitam per tiesioginį, tarpasmeninį kontaktą. Kadangi antisanitarinės sąlygos taip pat palankios utėlėms, asmenys, kurie nesimaudo reguliariai, laikomi idealiais šeimininkais. Svarbu atsiminti, kad kūno utėlės nediskriminuoja ir gali prisitvirtinti prie bet kurio žmogaus šeimininko, su kuriuo jos liečiasi. Utėlės, atsiskiriančios nuo žmogaus šeimininko arba kažkaip išlindusios iš drabužių, išgyvena mažiau nei vieną savaitę, jei nerandama naujo šeimininko.
Suaugusių utėlių į audinio siūles patekusios nitos arba utėlių kiaušinėliai gali išgyventi be jokio kontakto su žmonėmis iki mėnesio, kol pasibaigs jų galiojimo laikas. Visiškai subrendusios kūno utėlės laikomos didžiausia utėlių šeimos nare. Taip pat žinomas kaip Pediculus humanus corporis, pilnavertė utėlė gali siekti 2 mm (1/8 colio) arba šiek tiek daugiau. Suaugusios utėlės su šešiomis kojomis ir be sparnų yra šviesios spalvos, nuo beveik skaidrios iki rausvai rudos.
Kūno utėlių diagnozę galima lengvai nustatyti vizualiai apžiūrėjus. Nors paprastai žmogui pasireiškia įspėjamieji odos sudirginimo požymiai, utėlės buvimą galima lengvai atpažinti. Kūno utėlės paprastai gali būti matomos judant ant drabužių vidinės pusės, o jei užkrėtimas yra stiprus, jos gali būti matomos ir ant odos. Dažnai drabužių siūlėse gali būti aptiktos nitelės, kurios dažniausiai būna nepermatomos ir gelsvos spalvos. Atsargumo sumetimais asmenys, kuriems diagnozuotos kūno utėlės, dažniausiai tikrinami dėl galvos ir gaktos utėlių.
Paprastai kūno utėlės traukia į odos raukšlių ar raukšlių vietas, pvz., pažastis ir kirkšnį. Po jų utėlės paliks odos uždegimą ten, kur jos įkando ir maitinasi. Asmenys dažnai patirs stiprų niežulį, kuris agresyviai įbrėžus gali sukelti antrines bakterines infekcijas. Neretai vietose, kur utėlės nuolat ėda, atsiranda iškilimų ir į bėrimą panašus sudirgimas. Ilgalaikis užsikrėtimas taip pat gali prisidėti prie odos tekstūros ir pigmentacijos pokyčių.
Norint atsikratyti utėlių, paprastai pakanka tinkamos higienos ir reguliaraus prausimosi po dušu šiltu, muiluotu vandeniu. Asmenims, kuriems yra daug utėlių, gali prireikti papildomo vietinio gydymo, kad išnaikintų likusias utėles ir sumažintų odos sudirginimą. Antibiotikai gali būti naudojami infekcijai pašalinti. Be to, drabužiai ir asmeniniai daiktai turi būti kruopščiai nuvalyti, kad juose nebūtų įtrūkimų ir išvengtumėte pakartotinio užkrėtimo.