Kurdai yra indoeuropiečių kilmės žmonės iš Kurdistano. Kurdistanas reiškia „kurdų žemė“ ir yra pietvakarių Azijoje, kalnuotame regione tarp Turkijos, Irano ir Irako. Kurdai tradiciškai buvo klajokliai, daug laiko praleidę ganydami avis ir ožkas Turkijos ir Irano aukštumose. Kurdų gyvenimas pasikeitė po Pirmojo pasaulinio karo, kai žlugus Osmanų imperijai, kurdai neturėjo atskiros Kurdistano valstybės ir nebegalėjo laisvai klajoti per šalis, kaip kadaise.
Nors 1920 m. britų remiama Sevres sutartis sukūrė naujas nacionalistines valstybes, Irakas, Turkija ir Iranas atmetė kurdų valstybę. Turkija uždraudė kurdams reikšti savo tradicinę kultūrą, net uždraudė Turkijos miestuose vilkėti tradicinę suknelę. Turkijos vyriausybė laikė kurdus „kalnų turkais“, bet norėjo, kad jie gyventų miestuose, kad išlygintų gyventojų pasiskirstymą.
Irakas taip pat atsisakė laikyti kurdus atskira mažuma ir praeityje atakavo kurdus dėl paramos Iranui 1980–1988 m. Irano ir Irako kare. Milijonai kurdų po išpuolių pabėgo gyventi į Iraną. Kurdai, daugiausia musulmonai sunitai, taip pat tapo kryžiaus žygių aukomis, per kuriuos krikščionių jėgos šaltiniai bandė juos užkariauti.
Tarp skirtingų kurdų grupuočių yra daug nesutarimų. Kurdistano demokratų partija ir Kurdistano patriotinė sąjunga tarp jų kilo karas dėl Šiaurės Irako, kuris truko 1994–1998 m. Massoudo Barzani Kurdistano demokratų partija ir Jalalo Talabani vadovaujama Kurdistano patriotinė sąjunga 1998 m. susitarė pasidalyti savo valdžia Šiaurės Irake.
Kurdams svarbi visuomenė, orientuota į gentis. Kurdai pasitiki genčių organizacija kaip autoritetu, nes jiems trūksta valstybės valdžios. Genčių parama padeda jiems patekti į vyriausybę kaip grupei, o ne individualiai. Iranas turi 150 skirtingų genčių. Kurdų gentys yra sorchi, herkki ir zibari. Kurdų kalba turi daug tarmių ir yra gana panaši į persų kalbą.