Kvepiančios druskos – tai amonio karbonato ir kvepalų derinys. Jie tradiciškai buvo naudojami atgaivinti žmones nuo alpimo ir dažnai siejami su silpnomis XIX amžiaus moterimis. Kai kurie sportininkai juos naudoja prieš varžybas kaip paėmimą arba treneriai gali juos naudoti norėdami atgaivinti susižeidusį sportininką. Medicininiu požiūriu druskų kvapas tikrai padarys žmogų budresnį, tačiau jos gali būti ne tokios naudingos, kaip buvo teigiama. Iš tiesų, kai kurios juose esančios sudedamosios dalys gali būti gana pavojingos.
Senesni kvapiųjų druskų pavadinimai apima salą lakią ir erškėtuogių druską. Elnių patinų ragai buvo dažnas amoniako šaltinis, kol cheminė sintezė leido mokslininkams gaminti druskas laboratorijoje. Pavadinimas tikriausiai atsirado dėl to, kad mišinio garai buvo skirti įkvėpti. Panašu, kad romanuose, kurių veiksmas vyksta tam tikru laikotarpiu, po subtilaus jautrumo damų šnervėmis sklinda nerimą keliantis kiekis lakiųjų medžiagų.
Šios medžiagos pagrindas yra amonio karbonatas, baltos kristalinės struktūros druska. Kai amonio karbonatas sumaišomas su vandeniu, „aromatinio amoniako spirito“ arba kvepalų atveju reakcija sukuria dūmus, kurie kyla iš druskų. Padėję kam nors po nosimi, garai dirgina nosies, gerklės ir plaučių gleivines, skatina organizmą greičiau kvėpuoti. Kvepalų mišinys su amonio karbonatu galėjo sukelti gana įdomų kvapą, todėl kvapiosios druskos buvo laikomos sandariai supakuotos, kai jų nereikėjo.
Naudojant šias druskas pagreitėjęs kvėpavimas padarys ką nors budresnį ir galbūt atgaivins žmogų nuo alpimo. Tai netgi gali sumažinti galvos skausmą, kuris kartais gali būti naudingas dėl padidėjusio deguonies patekimo į smegenis. Galvos skausmas ir alpimas buvo du gydymo būdai, kuriems reguliariai buvo rekomenduojamos kvapiosios druskos. Tačiau amoniako garai nėra labai naudingi organizmui, todėl reikėtų vengti ilgalaikio poveikio.
Amoniako dūmai gali būti toksiški, jei jiems leidžiama kauptis. Todėl kvapiąsias druskas reikėtų naudoti tik nedideliais kiekiais, idealiu atveju gerai vėdinamoje arba lauko vietoje. Nenaudojamos druskos turi būti sandariai uždarytos, kad garai neištekėtų. Senas druskas išmeskite atsargiai, nes amoniakas yra itin toksiškas žuvims.