Pavadinimas „laukinė angelika“ tinka Angelica sylvestris – augalui, priklausančiam skėtinių (Umbelliferae) šeimai, kuriai priklauso daug valgomų rūšių, ir žolelių bei prieskonių, tokių kaip morkos, pastarnokai, salierai, petražolės, kalendra, kmynai ir pankoliai. Jis randamas visoje Europoje, Vakarų Azijoje ir Sibire. Augalas yra glaudžiai susijęs su stambesne angelika, Angelica archangelica, kurios tėvynė yra Skandinavija ir kai kurie arktiniai regionai, ir amerikietiška angelika, Angelica atropurpurea, kuri auga Šiaurės Amerikos rytuose ir išsiskiria purpuriniais stiebais. Visos trys rūšys turi valgomus lapus, stiebus ir vaisius bei turi gydomųjų savybių; visiems jiems buvo laisvai pritaikytas pavadinimas „laukinė angelika“. Valgomosios ir gydomosios savybės labiausiai išryškėja A. archangelica, kuri dažnai auginama.
Angelica sylvestris yra šiek tiek mažesnis nei kultivuojamas angelikas, paprastai pasiekia 3–5 pėdų (1–1.5 m) aukštį. Jis turi tuščiavidurius, briaunuotus stiebus, sudėtinius lapus su iškiliais išpūstais apvalkalais ir didelę gumbuotą šaknį. Vasarą iš jo išauga mažų balkšvų žiedų skėčiai, o vėliau – ovalūs vaisiai, primenantys sėklas, vadinami meriokarpais. Augalas mėgsta drėgnas, pusiau pavėsingas vietas, neauga rūgščioje dirvoje.
Lapai ir stiebai gali būti naudojami salotoms, o šaknis, jei virta, taip pat yra valgoma. Lapų stiebo gabaliukai, konservuoti cukruje, naudojami pyragams ir konditerijos gaminiams. Augalas aromatingas, jame gausu eterinių aliejų, kuriuos galima išgauti, dažniausiai distiliuojant garais. Aromatiniai aliejai, išgauti iš angelikos, naudojami kvepaluose ir kosmetikos gaminiuose, taip pat kvapiosiose medžiagose. Nemažai alkoholinių gėrimų, įskaitant vermutą ir šartrą, yra pagardinti angelika.
Liaudies liaudyje buvo teigiama, kad angelika apsaugo nuo piktųjų dvasių ir buvo plačiai naudojama ikikrikščioniškose ceremonijose ir ritualuose. Po krikščionybės atėjimo ji buvo siejama su šventuoju Mykolu ir kartais buvo vadinama „Šventosios Dvasios šaknimi“. Viduramžiais buvo manoma, kad tai apsaugo nuo „juodosios mirties“ arba buboninio maro.
Nors jos veiksmingumas prieš juodąją mirtį abejotinas, laukinėje angelikoje yra daug vaistams svarbių junginių, kai kurie iš jų turi antimikrobinių savybių. Angelica plačiai naudojama vaistažolių medicinoje, veikianti kaip karminaciją, prakaitavimą ir atsikosėjimą skatinanti priemonė, taip pat naudojama skausmui malšinti ir peršalimui, kosuliui ir karščiavimui gydyti. Komerciniai kulinariniai ir medicininiai angelica panaudojimai šiandien daugiausia apsiriboja auginama A. archangelica.
Anželiką galima gana nesunkiai išauginti iš sėklų, nors sėti reikėtų greitai, nes greitai praranda savo dygimo galią. Laukinėje gamtoje jis paprastai yra kas dvejus metus, žydi antraisiais metais ir miršta po sėklos susėjimo; tačiau jis gali būti auginamas kaip daugiametis augalas, pašalinus gėlių galvutes prieš vaisiams augant. Laukinė angelika paprastai neauginama, tačiau ji turi kai kurių auginamo augalo valgomųjų ir gydomųjų savybių.