Priimtina paros norma, dar vadinama tiesiog LPD, reiškia maksimalų medžiagos, pvz., pesticidų ar maisto priedų, kiekį, kurį sveikas žmogus gali suvartoti iš maisto ar geriamojo vandens kasdien be jokio žalingo poveikio. LPD matuojamas kaip medžiagos masė (miligramais) kilogramui kūno svorio per dieną ir gaunama atlikus išsamius tyrimus. Maiste esančios medžiagos apima ne tik priedus, bet ir visas medžiagas, kurios gali liestis su maistu pakuojant ir tvarkant, pavyzdžiui, dangos, klijai ir sandarikliai.
Pirmą kartą LPD nustatyti 1957 m. pasiūlė Europos Taryba, o jį palaikė JT Jungtinė maisto ir žemės ūkio organizacija/Pasaulio sveikatos organizacijos maisto priedų ekspertų komitetas. Tikslas buvo nustatyti vienodus pasaulinius saugos standartus. Daugelis vyriausybinių maisto saugos reguliavimo institucijų, įskaitant JAV maisto ir vaistų administraciją, šiuo metu pripažįsta ADI standartus.
Priimtina paros dozė nustatoma po kelių dozių toksikologinių bandymų su gyvūnais. Norint nustatyti LPD, medžiagai priskiriamas I, II arba III susirūpinimo lygis. I lygis yra mažiausia įvertinta rizika, o III lygio medžiagos – didžiausia įvertinta rizika. Bandymai atliekami atsižvelgiant į medžiagos keliamą susirūpinimą. III lygio medžiagas reikia tirti daugiau nei I lygio medžiagas.
Pagal bandymo rezultatus nustatomas nepastebimo poveikio lygis. Jei iš kelių tyrimų nustatomi keli rezultatai, naudojamas mažiausias NOEL. 100 koeficientas naudojamas žmonių ir gyvūnų skirtumams bei skirtingam individų jautrumo lygiui įvertinti.
Gauta priimtina paros norma rodo didžiausią saugų suvartojimo lygį sveikam suaugusiam žmogui, sveriančiam 132 svarus (60 kilogramų). Reikėtų apsvarstyti galimybę pritaikyti žmones, kurie neatitinka šios kategorijos, pavyzdžiui, pagyvenusiems žmonėms, sergantiems, kūdikiams ir vaikams. 100 koeficientas gali iš dalies paaiškinti šiuos skirtumus, taip pat jautrumo skirtumus. Reikėtų pažymėti, kad LPD nustato tik saugumą, o ne toksiškumo lygį ir gali būti saugiai viršytas trumpam laikui. LPD neturėtų būti laikomas absoliučiu skaičiumi, o kaip rekomendacija, kuri gali pasikeisti, jei bus gauta naujos informacijos.
Kai kurios maisto medžiagos laikomos teršalais. Šioms medžiagoms nustatoma atskira leistina paros norma. Teršalais laikomos medžiagos, kurių maiste nėra jokios priežasties, skirtingai nei maisto priedai, pesticidai ar veterinariniai vaistai.