Leksinis veiksmažodis yra veiksmažodis, teikiantis informaciją. Leksinių veiksmažodžių priešingybė yra pagalbiniai veiksmažodžiai, suteikiantys gramatinę struktūrą. Leksiniai veiksmažodžiai yra atviros klasės veiksmažodžių tipas ir naudojami būsenoms ir veiksmams išreikšti. Tokie veiksmažodžiai taip pat žinomi kaip pagrindiniai veiksmažodžiai. Leksinių veiksmažodžių pavyzdžiai yra „studijuoti“, „valgyti“ ir „klausyti“.
Leksika – tai informacijos žodžių, kuriuos žino žmogus, skaičius. Tai reiškia visus žodžius, išskyrus įvardžius, daleles / straipsnius ir pagalbinius veiksmažodžius. Žodžių skaičius, kurį žino asmuo, įskaitant informacinius ir funkcinius žodžius, yra žinomas kaip žodynas. Leksinis tankis yra vartojamų žodžių dalis, suteikianti informaciją, o ne sintaksinę ar gramatinę sakinio struktūrą.
Veiksmažodžiai yra žodžiai, vartojami bet kurioje kalboje, norint išreikšti veiksmą ar būties būseną. Jie gali būti linksniuojami siekiant padidinti jų reikšmę, įskaitant sprendimą, ar veiksmas yra dabartinis, tęstinis, baigtas ar ateityje. Linksniai valdo aspektą, nuotaiką, įtampą ir balsą. Kiekviena kalba turi savo veiksmažodžių taisyklių rinkinį. Kai kurios kalbos yra paprastos ir neutralios, o kitos, pavyzdžiui, lotynų ir vengrų, veiksmažodžiams prideda lytį.
Pagalbinis veiksmažodis skirtas padėti gramatikai, o ne teikti informaciją. Šia prasme jis padeda įvardžiams, pvz., „kur“ ir straipsniams, pvz., „to“ ir „the“. Jis vadinamas pagalbiniu veiksmažodžiu, nes padeda ir papildo pagrindinį sakinio veiksmažodį. Jei sakinyje yra tik vienas veiksmažodis, pvz., „Aš esu dainininkas“, tada „aš esu“ yra leksinis veiksmažodis. Jei yra kitas veiksmažodis, pvz., „Aš dainuoju“, tada „dainuoti“ yra leksinis veiksmažodis, o „aš“ tampa pagalbiniu veiksmažodžiu.
Pagrindinis leksinio veiksmažodžio vaidmuo yra būti pagrindiniu sakinio veiksmažodžiu. Veiksmažodis suteikia skaitytojui ar klausytojui pagrindinę informaciją, susiejančią dalyką ir objektą. Nors daugelis pagalbinių veiksmažodžių taip pat gali būti pagrindiniai veiksmažodžiai, leksiniai veiksmažodžiai, tokie kaip „žaisti“, „dažyti“ ir „įrašyti“, išsiskiria tuo, kad suteikia labai konkrečios informacijos ir visada yra leksinis veiksmažodis.
Veiksmažodžio valentingumas nustatomas pagal tai, su kiek subjektų ir objektų veiksmažodis sąveikauja. Anglų kalboje pagrindinis veiksmažodis visada turi sąveikauti su bent vienu subjektu ar objektu. Taip ne visada būna kitose kalbose. Pagrindinis pavyzdys yra leksinis veiksmažodis, susijęs su oru. Anglų kalba visada turi naudoti pagalbinį veiksmažodį arba netikrą veiksmažodį, nurodantį būseną, pvz., „lyja“ arba „Sninga“. Kitos kalbos, pvz., ispanų ir kinų, gali pasakyti abi šias būsenas, nenaudodamos pagalbinio veiksmažodžio, kad subalansuotų leksinį veiksmažodį.