Lengva demencija yra mažiausiai sunki demencijos stadija – būklė, kuri paveikia žmogaus psichinę būseną, todėl sunku ar net neįmanoma prisiminti prisiminimų ir įgūdžių. Tai gali trukdyti gebėjimui atlikti veiklą ir sukelti nusivylimą asmenims, sutrikdydama jų kasdienę veiklą. Šios būklės psichinis stresas dažniausiai sukelia elgesio pokyčius. Sergant lengva demencija, būklė nėra tokia sunki, kad jos nebūtų galima pakeisti ar bent jau prisitaikyti. Žmonės vis tiek gali gyventi gana įprastą gyvenimą. Kai kuriais atvejais tai, kas atrodo lengva demencija, gali būti ankstyviausia demencijos stadija, kuri palaipsniui blogės, pavyzdžiui, sergant Alzheimerio liga.
Demencija nėra savarankiška liga, o antrinė būklė, kurią sukelia liga, sutrikusi psichinė būsena ar fizinis sužalojimas. Jei demencijos priežastis gali būti pašalinta, pati demencija gali būti panaikinta. Asmenys, patyrę trauminį įvykį, išgyvenantys depresijos priepuolį, turintys problemų dėl vaistų ar kitokios gydomos būklės, gali sėkmingai išgydyti demencijos simptomus.
Lengva demencija gali atsirasti ir dėl bukos galvos traumos, po kurios žmogus gali patirti laikina amneziją ir sunku atlikti tam tikras užduotis. Žinoma, jei sužalojimas yra pakankamai sunkus, žala ir demencija gali būti sunkesnė ir nuolatinė būklė. Asmuo taip pat gali laikinai patirti pažengusią demencijos stadiją, priklausomai nuo būklės ar sužalojimo sunkumo.
Žmonės, sergantys lengva demencija, dažnai vis dar turi pakankamai protinių gebėjimų, kad galėtų visiškai suprasti savo psichinę būklę. Jie supranta, kad jiems sunku atsiminti dalykus arba kad jiems sunkiau susidoroti su tam tikromis užduotimis ir funkcijomis, kurias anksčiau lengviau rasdavo. Jei demencija progresuoja, jie gali pradėti prarasti gebėjimą suprasti savo būklę. Jie gali nebeprisiminti, kad jiems teko kelis kartus užduoti tą patį klausimą; jie netgi gali pradėti visiškai pamiršti tam tikrus prisiminimus ar net žmones, jei jie susiduria su Alzheimerio liga.
Žmonėms, kenčiantiems nuo lengvos demencijos, paprastai reikia slaugytojo, kuris jiems padėtų, net jei būklė tik laikina. Lengvais demencijos atvejais slaugytojas dažnai yra šeimos narys, kuriam gali būti sunku padėti pacientui atlikti kasdienes užduotis. Kai kuriais lengvais atvejais emocinė parama gali būti pati svarbiausia pagalbos rūšis, nes nukentėjusieji vis tiek gali gyventi gana įprastą gyvenimą patys, tačiau pokyčiai gali būti emociškai skausmingi. Tais atvejais, kai šeima negali visiškai rūpintis, gali prireikti išorinės slaugos pagalbos. Taip dažnai nutinka pagyvenusiems žmonėms, kurių kasdieniai poreikiai dažnai gali būti daug didesni nei pagalba sergant demencija. Jei asmuo kenčia nuo pažengusios demencijos stadijos, jam beveik neabejotinai reikės išorinės medicinos pagalbos.