Lėtinės kvėpavimo takų ligos yra nuolatinės būklės, sukeliančios plaučių, kvėpavimo takų ir sinusų uždegimą ir dirginimą. Yra keletas lėtinių kvėpavimo takų ligų tipų, tačiau dažniausiai pasitaikančios ligos yra astma, lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) ir jų derinys. Asmuo, kuris dažnai serga peršalimo ligomis arba nuolat jaučia kosulį, švokštimą ir krūtinės skausmą, turėtų apsilankyti pas gydytoją, kad patikrintų, ar nėra lėtinės kvėpavimo takų ligos. Gydymo priemonės skiriasi priklausomai nuo pagrindinių priežasčių, tačiau daugumai pacientų skiriami vaistai, mažinantys uždegimą ir atveriantys kvėpavimo takus.
Lėtinė kvėpavimo takų liga gali atsirasti dėl įgimtos plaučių problemos, sunkios nosies alergijos ar pagrindinės autoimuninės ligos. Aplinkos veiksniai taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį vystant kvėpavimo sutrikimus. Cigarečių rūkymas ir pasyvaus rūkymo įkvėpimas yra pagrindinė suaugusiųjų lėtinių kvėpavimo takų ligų priežastis. Asmeniui, kuris pramonės įmonėse dažnai susiduria su cheminėmis medžiagomis, dujomis ir tarša, taip pat gali atsirasti plaučių problemų.
Astma, LOPL ir kitos lėtinės kvėpavimo takų ligos formos labai kenkia plaučiams ir kvėpavimo takams; plaučių ir gerklės gleivinė yra nuolat uždegusi, todėl susidaro per daug gleivių, atsiranda patinimas ir galiausiai audinių randai. Du LOPL tipai, vadinami emfizema ir bronchitu, kuriuos dažniausiai sukelia rūkymas, labai apriboja plaučių talpą, nes oro maišeliai tampa visam laikui pažeisti. Kai kvėpavimo takai tampa riboti, žmonės linkę į kosulio priepuolius, švokštimą, dusulį, spaudimą krūtinėje ir perkrovą. Be to, gleivių kaupimasis sinusuose ir gerklėje padidina peršalimo riziką.
Asmeniui, kuris turi lėtinės kvėpavimo takų ligos simptomų, būtina kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali diagnozuoti kvėpavimo sutrikimus, išklausydamas paciento krūtinės ląstą stetoskopu ir darydamas rentgeno nuotrauką. Siekiant užtikrinti tikslią diagnozę, pacientui svarbu paaiškinti savo simptomus ir ligos istoriją. Pacientui taip pat gali būti nurodyta vaikščioti ant bėgimo takelio arba pūsti į prietaisą, vadinamą didžiausio srauto matuokliu, kad būtų galima išmatuoti plaučių talpą.
Nustačius diagnozę, gydytojas gali apsvarstyti įvairias gydymo galimybes. Pacientams paprastai nurodoma vengti būklių, kurios pablogina jų simptomus, pavyzdžiui, intensyvaus fizinio krūvio ir rūkymo. Asmenims, kurie dažnai serga, gali būti paskirti antivirusiniai ir antibiotikai. Geriamieji priešuždegiminiai vaistai gali padėti sumažinti patinimą. Pacientams skiriami specializuoti inhaliatoriai, vadinami bronchus plečiančiais vaistais, kad jie būtų naudojami esant blogam kosulio priepuoliui ar astmos priepuoliui, siekiant nedelsiant atverti kvėpavimo takus.