Levas Tolstojus (1828-1910) – rusų rašytojas, aktyvistas ir filosofas. Labiausiai jis prisimenamas dėl savo didelės apimties „Karas ir taika“, išleistos 1860-aisiais. Levas Tolstojus labai skyrėsi nuo kitų garsių to meto rusų autorių, tokių kaip Dostojevskis. Jo romanai laikomi rusų literatūros klasika, o vėlesni filosofiniai darbai įkvėpė įvairiausius žmones.
Levas Tolstojus gimė Rusijos aristokratijoje 1828 m. pabaigoje ir buvo vienas iš penkių vaikų. Abu tėvai mirė nesulaukę dešimties metų, o jį auginę artimieji auklėjo namuose. Levas Tolstojus taip pat trumpai lankė Kazanės universitetą, nors niekada jame neįgijo diplomo.
Tolstojus dvidešimtmetį praleido Maskvoje tarp Rusijos elito, vėliau su kartėliu rašė apie patirtą patirtį. Levas Tolstojus jautė, kad jo jaunystė Maskvoje buvo iššvaistyta lošimams, ryšiams ir valstiečių išnaudojimui, kurie sudarė jo šeimos turto pamatą. Levas Tolstojus įstojo į kariuomenę, matydamas Krymo karo veiksmus, įkvėpusius Sebastopolį (1855 m.), Kazokus (1861 m.) ir 1852 m. išleistą apysaką „The Reid“.
Po karinės tarnybos Levas Tolstojus keliavo po Europą, o 1862 metais vedė Sofiją Bers, su kuria susilaukė 13 vaikų. Jiedu liko susituokę visą Tolstojaus gyvenimą, nors vėlesnius metus jis praleido fiziškai atskirtas nuo žmonos. Jo socialinio aktyvumo istorija prasidėjo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis įkūrė valstiečių vaikų mokyklą, suprasdamas, kad švietimas yra socialinio mobilumo raktas. Per šį laikotarpį jis parašė savo žinomiausius romanus, įskaitant „Anna Karenina“, išleistą 1850 m.
Levas Tolstojus nusivylė savo gyvenimu kaip aristokratinio elito narys, o 1884 m. atsisakė savo pasaulietinio turto, kad galėtų gyventi kaip valstietis asketas. Šio sprendimo motyvai užfiksuoti vėlesniame jo filosofiniame rašte, kuriame nagrinėjama krikščioniškoji filosofija ir išdėstomi asmeniniai Tolstojaus įsitikinimai. Levas Tolstojus priėjo prie išvados, kad pasyvus nesipriešinimas yra gyvybiškai svarbus asmeninis ir politinis įrankis ir kad tikriesiems krikščionims reikia vadovautis Dievu, o ne socialinėmis normomis ar valstybe. Tolstojus taip pat karštai tikėjo, kad gali padėti žemesnėms klasėms, aprūpinti juos švietimu, maistu, būstu ir kitomis pagalbos formomis.
Daugelis krikščionių Levą Tolstojų vis dar vertina kaip mokytoją, vertina jo paprastas vertybes ir stengiasi jų pasiekti savo gyvenime. Jo raštai apie neprievartą, meilę priešams ir blogio išsižadėjimą įkvėpė daugybę visuomenės ir privačių veikėjų, įskaitant Gandį. Tolstojaus sprendimas vėlesnius gyvenimo metus gyventi santykiniame skurde sulaukė daug kas net ir tuo metu, o jo raštai išpopuliarėjo tarp mažiau dekadentiško gyvenimo būdo ieškančių rusų.
Tolstojaus šeima tam tikru mastu nukentėjo per klajones ir būtų nugyvenę labai sunkų gyvenimą, jei žmona nebūtų kontroliavusi jo literatūrinio turto spausdinimo teisių. Parduodama jo knygas, esė ir apsakymus, ji finansavo šeimos egzistavimą. Nepaisant patirtų sunkumų, Sofija visą gyvenimą buvo atsidavusi vyrui ir palaikė didesnę jo įkūnytą tikslą.
Nors Tolstojus be galo prisimenamas dėl savo grožinės literatūros kūrinių, kurie buvo nepaprastai vertingi rusų literatūros lauko papildymai, jis taip pat prisidėjo prie krikščioniškosios filosofijos plėtros, paskatindamas savo skaitytojus mesti iššūkį savo tikėjimo sistemoms ir formuoti naujas idėjas apie gyvenimą ir laimę. Tolstojus buvo labai griežtos moralės žmogus, kurį jis logiškai ir įtikinamai nagrinėjo tokiose knygose kaip „Išpažintis“ (1884) ir „Kuo aš tikiu“ (1886). Tolstojus perkūrė tradicinį krikščionišką mąstymą tokiu būdu, kuris patiko daugeliui skaitytojų, o jo raštai padarė didžiulį poveikį žmonėms visame pasaulyje, nepaisant 1901 m. jo pašalinimo iš Rusijos stačiatikių bažnyčios.