Terminas Lewis rūgštis pavadintas amerikiečių chemiko Gilberto N. Lewiso vardu. Ankstyvieji chemikai pripažino rūgštį kaip rūgštaus skonio medžiagą, kuri reaguoja su kai kuriais metalais ir neutralizuoja bazes arba šarmus, sudarydama druską. Tačiau nuo XIX amžiaus pabaigos rūgštis ir bazes buvo bandoma apibrėžti griežčiau ir paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta rūgšties ir bazės reakcijoje. Lewiso apibrėžimas yra plačiausias.
1883 metais švedų chemikas Svante Arrhenius apibrėžė rūgštį kaip medžiagą, kuri vandeniniame tirpale sudaro vandenilio jonus (H+), o bazę – kaip medžiagą, kuri sudaro hidroksido (OH-) jonus. H+ jonai, kurie yra tiesiog protonai, yra per daug reaktyvūs, kad egzistuotų vandeniniame tirpale, ir jungiasi su vandens molekulėmis, kad sudarytų hidronio (H3O+) jonus. Arrhenius apibrėžimas pasirodė labai naudingas ir apima daugumą junginių, paprastai laikomų rūgštimis. Pavyzdžiui, vandenilio chlorido rūgštis, vandenilio chlorido dujų tirpalas vandenyje, suteikia H+ jonų, kurie tirpale sudaro vandenilio jonus: HCl + H2O → H3O+ + Cl-. Šis apibrėžimas išliko standartas iki pat XX amžiaus ir vis dar dažnai naudojamas šiandien.
Visų rūgščių būdinga savybė yra ta, kad jos neutralizuoja bazes, kad susidarytų druskos. Pavyzdys yra druskos rūgšties reakcija su natrio hidroksidu (NaOH), kad susidarytų natrio chloridas ir vanduo (H2O): H3O+Cl- + Na+OH- → Na+Cl- + H2O. Čia vandenilio chlorido rūgšties H+ jonai susijungę su natrio hidroksido teikiamais OH- jonais gamina vandenį, o Na+ ir Cl- jonai susijungę gamina druską pagal Arrheniuso teoriją; tačiau panašios reakcijos gali vykti tarp junginių, kurie neatitinka Arrhenius rūgščių ir bazių apibrėžimų. Pavyzdžiui, dujinis vandenilio chloridas gali reaguoti su dujiniu amoniaku ir sudaryti amonio chlorido druską: HCl + NH3 → NH4+Cl-. Du junginiai susijungė ir sudaro druską, bet kadangi jie nėra tirpale, nėra H+ arba OH- jonų, todėl reagentai pagal Arrheniusą nėra kvalifikuojami kaip rūgštis ir bazė.
1923 m. du chemikai – Johaness Bronsted ir Thomas Lowry – nepriklausomai pateikė naują apibrėžimą. Jie teigė, kad rūgštis yra protonų donoras, o bazė – protonų akceptorius. Rūgščių ir šarmų reakcijoje rūgštis suteikia bazei protoną arba H+ joną; tačiau nei vienas reagentas neturi būti tirpale, o H+ arba OH- jonai iš tikrųjų yra prieš reakciją. Šis apibrėžimas apima visas Arrhenius rūgštis ir bazes, bet taip pat paaiškina dujinio vandenilio chlorido ir amoniako susijungimą kaip rūgšties ir bazės reakciją: kovalentinis vandenilio chloridas suteikė amoniakui protoną, kad susidarytų amonio (NH4+) jonas, kuris sudaro joninis junginys su Cl- jonu.
Amerikiečių chemikas Gilbertas N. Lewisas taip pat 1923 m. pasiūlė išplėstą rūgščių ir bazių, kaip atitinkamai elektronų porų akceptorių ir donorų, sampratą. Pagal šį apibrėžimą, rūgšties ir bazės reakcija apima reagentus, kurie sudaro koordinacinį ryšį – kovalentinį ryšį, kai abu bendri elektronai kilę iš to paties atomo – su elektronais iš bazės. Aukščiau aprašytoje HCl-NaOH reakcijoje H+ jonas, kurį suteikia HCl, priima elektronų porą iš OH- jono, kurį suteikia NaOH, sudarydamas vandenį.
Taigi, remiantis šia teorija, Lewiso bazė yra junginys, turintis nesurištą elektronų porą, skirtą sujungti. Lewis rūgšties struktūra yra tokia, kad ji gali pasiekti stabilią konfigūraciją, sudarydama koordinacinį ryšį su Lewis baze. Bazėse nebūtina turėti hidroksido jonų ar priimti protonų, o Lewiso rūgštyje nebūtina turėti vandenilio ar donorų protonų. Lewis rūgšties apibrėžimas apima visas Arrhenius ir Bronsted-Lowry rūgštis, taip pat daug medžiagų, kurios neatitinka Bronsted-Lowry arba Arrhenius kriterijų.
Geras tokios medžiagos pavyzdys yra boro trifluoridas (BF3). Šiame junginyje boras, kurio išoriniame apvalkale paprastai yra trys elektronai, sudarė kovalentinius ryšius, dalijasi elektronų pora su kiekvienu iš trijų fluoro atomų. Nors junginys yra stabilus, jo išoriniame apvalkale telpa dar du elektronai. Taigi jis gali sudaryti koordinacinį ryšį su elektronų poros donoru, kitaip tariant, baze.
Pavyzdžiui, jis gali jungtis su amoniaku (NH3), kuriame yra azoto atomas su nesusijusia elektronų pora, nes trys iš penkių elektronų azoto išoriniame apvalkale yra kovalentiniuose ryšiuose su trimis vandenilio atomais. Taigi boro trifluorido ir amoniako derinys yra toks: BF3 + :NH3 → BF3:NH3 – „:“ reiškia elektronų porą iš amoniako azoto atomo. Taigi boro trifluoridas veikia kaip Lewiso rūgštis, o amoniakas – kaip bazė.