Liaudies suverenitetas yra pagrindinė valdžios prielaida, kad visa valdžia, ypač įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, priklauso nuo žmonių valios. Ši sąvoka yra esminė visiems žmonėms, kurie teigia esąs savarankiški. Galia gali priklausyti žmonėms per vieną iš kelių priemonių, tokių kaip tiesioginis atstovavimas arba atstovavimas, ir tai, kaip tai daroma, įvairiose šalyse gali skirtis, tačiau pagrindinė prielaida išlieka ta pati.
Pagal šią filosofiją žmonės yra aukščiausi, nes asmenys, sudarantys šalį, turi didžiausią galią nuspręsti, kas yra sprendimų priėmėjai. Netgi tie, kurie išsirinko atstovybę, galiausiai turi teisę pasamdyti arba atleisti tuos, kurie, jų nuomone, jiems netinkamai atstovauja. Tai reiškia, kad visa valdžia yra balsuojančios daugumos rankose.
Vyriausybinės sistemos, kurios veikė pagal liaudies suvereniteto koncepciją, siekia daugybę tūkstančių metų. Graikai ir romėnai turėjo reprezentacines respublikas, kurios daugeliu atžvilgių atkartojo svarbesnes judėjimo dalis. Tuo pačiu metu šios vyriausybės taip pat atmetė didelę dalį žmonių, tokių kaip moterys, vergai ir kiti, kurie nebuvo laikomi piliečiais, turinčiais visas teises.
Jei šalis turi vyriausybę pagal šią filosofiją, vyriausybė kartais gali patirti didelių, didžiulių pokyčių. Tai gali sukelti daug netikrumo ir darbo saugumo trūkumo bent kai kuriose vyriausybės frakcijose. Tuo pačiu metu tie, kurie daro rinkėjų mėgstamus pasirinkimus, dažnai būna perrenkami kelis kartus. Net ir esant netikrumo rizikai, liaudies suverenitetas išlieka įprasta valdymo forma, kurią įvairiomis formomis naudoja daugelis pasaulio šalių.
Jungtinėse Valstijose reprezentacinė respublika yra liaudies suvereniteto tipas. JAV Kongreso narių, dirbančių Atstovų rūmuose, rinkimai vyksta kas dvejus metus, o Senate – kas šešerius metus. JAV prezidentas renkamas ketverių metų kadencijai. Kas dvejus metus vykstantys JAV Atstovų Rūmų rinkimai suteikia jiems šiek tiek atsakingesnio ir atsakingesnio žmonėms reputaciją.
Didžioji Britanija taip pat naudoja tokio tipo sistemą, tačiau tikroji praktika gerokai skiriasi nuo JAV. Vis dar reprezentatyvi tai, kad rinkėjai renkasi, kas jiems atstovaus Bendruomenių rūmuose, taigi, kas galiausiai turės teisę nuspręsti, kas yra šalies vadovas.