Liaukų karštligė, taip pat žinoma kaip infekcinė mononukleozė arba mono, yra virusinė infekcija, atsirandanti dėl Epstein-Barr viruso (EBV) arba kitų bakterinių organizmų, tokių kaip citomegalovirusas (CMV), poveikio. Infekcija gali būti perduodama per tiesioginį kontaktą su asmeniu ir per seiles. Nors pati infekcija nėra rimta, komplikacijų, susijusių su liaukų karščiavimu, galimybė yra didelė ir gali apimti gelta ir kepenų uždegimą. Gydant liaukų karštligę, pagrindinis dėmesys skiriamas tinkamam poilsiui ir hidratacijai.
Paprastai žinomas kaip bučinių liga, mono gali užsikrėsti per seiles arba per seilę, atsirandančią žmogui čiaudint ar kosint. Papildomi perdavimo būdai yra gėrimo taurių ar valgymo indų dalijimasis su užsikrėtusiu asmeniu. Virusinė infekcija dažnai diagnozuojama vaikams ir jauniems suaugusiems, kurie nesusiformavo imuniteto virusui. Labai maži vaikai, sergantys liaukų karščiavimu, gali jausti lengvus simptomus arba jų visai nebūti, todėl infekcija gali plisti be aptikimo.
Asmenys, sergantys liaukų karščiavimu, gali patirti įvairius simptomus, kurie skiriasi intensyvumu ir sunkumu. Kai asmuo buvo paveiktas Epstein-Barr viruso, jis arba ji gali likti besimptomis iki aštuonių savaičių, kol virusas inkubuojasi. Gerklės skausmas, karščiavimas ir patinusios tonzilės yra dažniausiai pasireiškiantys simptomai, susiję su liaukų karščiavimu. Papildomi simptomai yra apetito stoka, padidėję kaklo limfmazgiai ir nuovargis. Užsikrėtusieji virusu gali sirgti kelias savaites, todėl kai kurios kasdienės veiklos gali būti apribotos, kai žmogus sveiksta.
Infekcinės mononukleozės diagnozė gali būti nustatyta atliekant fizinį patikrinimą ir kraujo tyrimą. Iš pradžių gydytojas gali užduoti keletą klausimų apie simptomus ir atlikti fizinį egzaminą, kad nustatytų Epstein-Barr viruso požymius, tokius kaip limfmazgių ir tonzilių patinimas. Gali būti atliktas palpacijos tyrimas, siekiant įvertinti, ar asmens blužnis arba kepenys yra išsiplėtę ar patinę. Atliekami antikūnų tyrimai, siekiant patikrinti, ar kraujyje nėra infekcijos ar antikūnų prieš EBV. Gali būti atliktas papildomas kraujo tyrimas, siekiant įvertinti baltųjų kraujo kūnelių arba limfocitų kiekį, kuris gali būti padidėjęs dėl infekcinės mononukleozės.
Asmenims, kuriems diagnozuota mono, svarbu pakankamai pailsėti ir išlaikyti hidrataciją. Antibiotikų negalima skirti, nes tai virusinė infekcija. Jei išsivysto antrinė bakterinė infekcija, pvz., STREP ar tonzilitas, gali būti paskirti antibiotikai. Asmenims, kuriems pasireiškia sunkesni simptomai, pvz., stiprus gerklės uždegimas, gali būti skiriamas kortikosteroidas, siekiant sumažinti patinimą. Su mono susijusius simptomus reikia atidžiai stebėti, kad būtų išvengta galimų reikšmingų komplikacijų.
Kai kuriems žmonėms, sergantiems mono, gali padidėti blužnis, o tai gali sukelti stiprų diskomfortą pilve, kuris apsiriboja viršutine kairiąja puse. Jei atsiranda toks diskomfortas, dėl galimo blužnies plyšimo, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Kepenims taip pat gali pakenkti liaukų karštligė, dėl kurios gali atsirasti organų uždegimas ir pageltonuoti oda – būklė, vadinama gelta. Kitos komplikacijos, kurios gali kilti dėl mono, yra meningitas, kvėpavimo pasunkėjimas dėl sunkaus gerklės uždegimo ir anemija. Asmenims, kurių imunitetas yra susilpnėjęs, gali pasireikšti ryškesni simptomai ir jiems gali kilti didesnė su monoterapija susijusių komplikacijų rizika.
Kadangi nėra vakcinacijos nuo infekcinės mononukleozės, prevencija yra raktas į viruso perdavimo slopinimą. Asmenys, sergantys liaukų karščiavimu, kosėdami ir čiaudindami turėtų užsidengti burną, reguliariai plauti rankas ir susilaikyti nuo tiesioginio kontakto su asmeniu. Valgymo indai ir taurės neturėtų būti dalijami. Epstein-Barr virusas gali ir toliau gyventi žmogaus sistemoje keletą mėnesių po pirminės užsikrėtimo, todėl po ligos pasveikę asmenys turėtų būti sąžiningi, imdamiesi priemonių viruso perdavimui išvengti.