Libano kedras yra visžalis medis, kilęs iš Vidurinių Rytų, ypač Libano, Sirijos ir Turkijos. Šiose šalyse jis auga daugiausia dideliame aukštyje. Medis istoriškai buvo naudojamas Egipto kapuose. Mediena taip pat buvo naudojama statant karaliaus Saliamono šventyklą, aprašytą Senojo Testamento Biblijos versijoje.
Šis medis gali užaugti iki 130 pėdų (39.65 m) aukščio. Jo kamieno skersmuo gali siekti 8 pėdas (2.44 m). Jo stogelis gali išsiskleisti nuo 30 iki 40 pėdų (9.15–12.2 m) pločio. Šaknys paprastai yra maždaug pėdos (3 m) gylyje dirvoje.
Libano kedro lapija paprastai yra tamsiai žalia, tačiau kartais gali atrodyti, kad ji turi melsvą atspalvį. Šio medžio šakos pakaitomis yra ilgos ir trumpos. Jo spygliai driekiasi ilgesnių šakų šonais, bet randami sankaupomis ant trumpesnių. Kiekviena adata gali būti nuo 1/4 iki 1 colio (64–2.54 cm) ilgio.
Šio medžio spurgai dažniausiai auginami kas antrus metus. Paprastai jie yra šviesiai arba vidutiniškai rudos spalvos ir gali būti nuo trijų iki penkių colių (7.62–12.7 cm) ilgio. Jie taip pat gali būti iki 2 ir 1/2 colio (6.35 cm) pločio. Vyriški kūgiai paprastai yra šiek tiek S formos, o moteriški kūgiai paprastai yra apvalūs.
Libano kedras per visą istoriją buvo naudojamas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, šio medžio mediena buvo naudojama kariniams laivams, namams ir šventykloms gaminti. Manoma, kad senovės egiptiečiai iš jo paėmė dervą ir panaudojo mumifikacijoje – mirusiojo konservavimo ir įvyniojimo sistemoje. Bibliniais laikais Libano kedro mediena buvo naudojama raupsams – užkrečiamai odos ligai – gydyti, taip pat rūmams statyti. Ši rūšis Biblijoje minima daugiau nei 70 kartų, iš dalies dėl medžio svarbos Artimųjų Rytų žmonėms Senojo Testamento eroje.
Dėl šios rūšies universalumo kelis šimtmečius galėjo išnaikinti didžiuliai miškai. Apskaičiuota, kad išliko tik nedidelė dalis senovės Libano kedrų miškų. Dedama nemažai pastangų išsaugoti likusius medžius, pasodinti naujus. Šios priemonės gali užtikrinti, kad šių gamtos stebuklų grožiu galėsite džiaugtis daugelį metų.