Ligandų receptoriai yra specializuotos molekulės, esančios ląstelių paviršiuje, leidžiančios tam tikroms mažoms molekulėms prisijungti prie jų, sukeldamos cheminius pokyčius ląstelės viduje. Paprastumo dėlei ligandų receptoriai dažniausiai vadinami receptoriais, o su jais besijungiančios mažos molekulės – ligandais. Ligandai yra įvairaus dydžio ir sudėties, todėl yra daug receptorių klasių, skirtų jiems valdyti. Receptoriai gali valdyti ligandus nuo vieno jono iki sudėtingo baltymo, priklausomai nuo ląstelės proceso, kurį sukelia receptorių aktyvavimas arba inaktyvavimas.
Tiksliau, ligandai ir ligandų receptoriai sudaro kompleksą, kai jie jungiasi kartu, o jų sąveika tame sudėtingame kibirkštyje sukelia ląstelių procesus. Receptoriai dažnai turi būti specifiniai vieno tipo ligandui, tačiau kartais kitos molekulės gali imituoti reikiamą ligandą ir suaktyvinti arba deaktyvuoti receptorių. Tam tikros vaistų rūšys tuo pasinaudoja ir tokiu būdu rankiniu būdu aktyvuoja receptorius, kad kovotų su liga arba koreguotų ląstelių disbalansą. Tol, kol surišimo komplekse vyksta tinkami sąveikos tipai, mimika gali aktyvuoti arba deaktyvuoti receptorių taip pat, kaip įprastas ligandas.
Receptoriai gali prisijungti prie ligandų vienu iš dviejų bendrų modelių, vadinamų užraktu ir raktu arba indukuotu pritaikymu. Užrakto ir rakto surišimo metodas naudojamas, kai receptorius yra labai standus ir pasirenka ligando tipą, kuris gali prisijungti prie jo. Jį gali suaktyvinti tik puikiai derantis ligandas, kaip dėlionės gabalas gali būti tik vienoje vietoje. Indukuoto pritaikymo metodas apibūdina receptorius, kurie yra šiek tiek lankstūs ir gali modifikuoti save, kad prisijungtų nebūdami per griežti. Šiuo atveju ligandas neprivalo puikiai tilpti į receptorių, tačiau receptorius vis tiek gali sukelti atitinkamą ląstelių procesą.
Ligandų ir ligandų receptorių sąveika yra svarbus daugelio organizmų ir žmogaus kūno funkcionavimo procesas. Ląstelės nuolat skleidžia signalą sužadinančias molekules, tokias kaip ligandai, kad praneštų viena kitai, kaip gerai funkcionuoja organizmas. Kai ligandai prisijungia prie receptorių, ląstelės gali reaguoti į pokyčius, kurie pirmiausia išleido ligandus, ir išlaisvinti savo ligandus. Ligandai ir ligandų receptoriai yra nuolatinėje grandinėje, teikdami grįžtamąjį ryšį apie ląsteles ir supančią aplinką, užtikrindami, kad organizmas toliau funkcionuotų maksimaliu pajėgumu.