Ligoninės aplinka pacientams gali būti labai įtempta; jie dažnai serga, kenčia skausmą arba abu, jaučiasi bejėgiai ir yra nepažįstamoje aplinkoje su žmonėmis, kurių nepažįsta. To derinys, kartu su nepakankamu miegu ir jutimų trūkumu, kurį sukelia saulės šviesos ir judėjimo trūkumas, gali sukelti būklę, vadinamą ligoninės psichoze, ICU psichoze arba ICU sindromu. Tai tam tikra kliedesio forma, simptomų derinys, rodantis sunkų psichinį sumišimą. Tie, kurie tai patiria, dažnai praneša apie haliucinacijas, neaiškią ar sutrikusią kalbą ir atminties praradimą.
Simptomai
Dezorientacija, paranoja, nerimas ir neramumas gali būti ligoninės psichozės požymiai. Pacientą taip pat gali kamuoti haliucinacijos, sumišimas ir košmarai. Kartais žmonės elgiasi nebūdingais būdais; pavyzdžiui, bendraujantis ir kalbus žmogus gali atsiriboti nuo kitų, o malonus, gero būdo žmogus gali tapti sunkus, neracionaliai piktas ir net kovingas. Pacientai taip pat gali ištraukti kateterius ar intravenines (IV) linijas, kovoti su slaugytojais ir kitais slaugytojais ir bandyti palikti ligoninę. Sunkiais atvejais ligonis netgi gali manyti, kad jo medicinos komanda bando jį ar kitus pacientus pakenkti, o ne padėti.
Rizikos veiksniai ir perspektyvos
Kritinės būklės pacientams, ypač tiems, kurie yra intensyviosios terapijos skyriuje (ICU), didesnė tikimybė susirgti ligoninės psichoze, kaip ir vyresnio amžiaus pacientams. Tyrimai rodo, kad daugiau nei 80% pacientų, naudojančių ventiliatorių, kuris padeda jiems kvėpuoti, gali patirti kliedesį, o žmonės, sergantys ūminiu kvėpavimo distreso sindromu (ARDS), atrodo ypač jautrūs. Pacientai, kuriems išsivysto kliedesys, taip pat gali greičiau pasveikti; jiems dažnai tenka ilgiau gulėti ligoninėje, o po šešių mėnesių jų mirtingumas yra didesnis.
Diagnozė
Ligoninės psichozė gali būti diagnozuota, kai paciento simptomų negalima paaiškinti kitomis medicininėmis priežastimis. Gali būti, kad kai kuriuos ar visus simptomus gali sukelti vaistų ar anestezijos poveikis arba tokios ligos kaip kraujo infekcijos, dehidratacija ir sumažėjęs širdies aktyvumas. Mažas deguonies kiekis taip pat gali sukelti dezorientaciją ir neaiškią kalbą. Gydytojai kartais nepatogiai sako, kad pacientas serga ligoninės psichoze, nes tai reiškia, kad kitos galimos priežastys, kai kurios iš jų gali kelti pavojų gyvybei, gali būti nevisiškai ištirtos.
Nuoroda į miego sutrikimus
Būdami ligoninėje, daugelis pacientų skundžiasi, kad dėl nepažįstamos aplinkos ir nuolatinio aktyvumo aplinkoje neišsimiega pakankamai ramiai. Periodiškas slaugytojų atliekamas lovos patikrinimas, skirtas stebėti gyvybinius požymius arba skirti vaistus, taip pat gali trukdyti pacientui pakankamai pailsėti. Ramaus miego trūkumas gali sukelti haliucinacijas arba sutrikusią kalbą, kurios labiau primena ankstyvą Alzheimerio ligą, o ne tikrą psichozinį pertrauką.
Žmonės, kurie negauna įprastų dienos ir nakties šviesos signalų – dėl to, kad ištisas dienas būna kambaryje be langų – gali išsivystyti kita liga, vadinama saulėlydžio sindromu. Tai ypač dažna vyresnio amžiaus žmonėms. Kaip rodo jo pavadinimas, jį sukelia nenormalūs miego ir pabudimo ciklai ir, kaip pranešama, paplitęs ne tik ligoninėse, bet ir slaugos namuose bei ilgalaikės priežiūros įstaigose. Jo simptomai yra susijaudinimas, nerimas ir net delyras.
Ligoninės psichozė nėra psichikos liga
Medicinos specialistai paprastai sutinka, kad ligoninės psichozė nebūtinai yra rimtesnės psichikos būklės įrodymas. Tai geriau apibūdinama kaip psichinė būsena, kurią pirmiausia sukelia buvimas ligoninės aplinkoje laikui bėgant, o ne psichinė liga. Lankytojai ir slaugytojai po kelių dienų gali pastebėti reikšmingą paciento elgsenos pasikeitimą; retais atvejais simptomams atsirasti gali prireikti dar trumpiau.
Gali būti baisu matyti, kaip mylimas žmogus elgiasi neracionaliai arba visiškai atitrūkęs nuo realybės, tačiau šeimos nariams svarbu žinoti, kad kenčiantys negali kontroliuoti savo elgesio. Daugelis neišsimiegoję ar nerimaujantys pacientai gali nesuvokti, kad yra sutrikę ar kliedesiai, o tuo labiau kodėl. Tačiau šviesesnėmis akimirkomis jie gali gailėtis to, ką padarė ar pasakė išgyvendami epizodą.
Valdymas ir gydymas
Kartais pažįstamų žmonių buvimas ir net daiktai gali padėti kam nors, turinčiam šią būklę, kelias minutes sutelkti dėmesį į „tikrąjį pasaulį“. Draugų ir šeimos narių apsilankymai gali padėti pacientams palaikyti ryšį su pasauliu už ligoninės ribų ir jaustis mažiau izoliuotiems ir nerimaujantiems. Kai kuriems ligoniams reguliarus toks kontaktas gali palaikyti ryšį su realybe, tačiau kitiems gali prireikti daugiau įsikišimo.
Jei vaistai ar gydymas prisideda prie psichozės, gali būti įmanoma juos pakeisti, kad sumažėtų kai kurie simptomai. Tačiau dažnai specifinis gydymas yra medicininiu požiūriu būtinas ir negali būti pakeistas. Paciento hidratacija ir skausmo kontrolė taip pat gali padėti sumažinti kliedesį. Kai kuriais atvejais pacientui gali būti skiriami vaistai nuo psichozės, siekiant neutralizuoti jo atitrūkimą nuo tikrovės. Taip pat gali būti skiriami raminamieji vaistai, nors jų vartojimą reikia atidžiai stebėti, nes tokie vaistai gali sukelti pacientą tik dar labiau supainioti.
Triukšmo ir trikdžių sumažinimas naktį gali padėti pacientams, turintiems miego problemų. Reguliarus dienos ir nakties grafikas taip pat gali sumažinti simptomus; tai gali apimti įsitikinimą, kad pacientas žino savaitės dieną ir paros laiką, taip pat vaizdinius signalus, pavyzdžiui, šviesos derinimą su dienos ir nakties ciklais. Kai kuriais atvejais tiesiog perkėlus pacientą į kambarį su langais simptomai gali susilpnėti arba net išnykti.
Laikinoji valstybė
Net ir negydant dauguma ligoninės psichozės simptomų išnyksta, o sergančiojo asmenybė greitai grįžta į normalią. Trečdalis ar daugiau ICU pacientų praneša apie kai kuriuos ilgalaikius pažinimo sutrikimus išėjus iš ligoninės, įskaitant dėmesio ir atminties problemas, ir daugelis žmonių patiria depresiją. Po buvimo ligoninėje, kai buvo delyro epizodų, šeimos ir draugų apsilankymai gali padėti sergančiajam jaustis ramiai ir grįžti į normalią būseną.
Apie bet kokius paciento elgsenos ar pažinimo įgūdžių pokyčius gulint ligoninėje, reikia pranešti jo sveikatos priežiūros komandai. Šiuos pokyčius gali sukelti rimta sveikatos būklė ir jie neturėtų būti priskirti ligoninės psichozei, kol nebus atmestos visos kitos priežastys. Net jei gydytojas diagnozuoja pacientui šią būklę, jis gali nuspręsti negydyti lengvų ir vidutinių atvejų, kad nebūtų per daug gydomas sergantis asmuo.