Limbo yra sąvoka, atsiradusi Katalikų bažnyčioje, siekiant atsiskaityti už tuos mirusiuosius, kurie pagal katalikų doktriną negali būti aiškiai priskirti dangui ar pragarui. Ši idėja yra prieštaringa net tarp katalikų, o dauguma kitų krikščionių jai visiškai nepritaria. Per visą Katalikų bažnyčios istoriją teologai daug diskutavo ir diskutavo apie nežinią. Iš esmės tai yra tarpinis tarpas tarp dangaus ir pragaro, esantis už Dievo buvimo ribų, bet be kančių, susijusių su pragaru.
Pagal katalikų doktriną, tik tie, kurie priima Kristaus išganymo dovaną ir pasikrikštija, gali patekti į dangų ir amžinai gyventi Dievo akivaizdoje. Tai tampa problematiška tiems, kurie dėl kokių nors priežasčių negali įvykdyti šių reikalavimų per savo gyvenimą, nors ir nepadarė nieko pakankamai įžeidžiančio, kad galėtų patogiai patekti į pragarą. Yra dvi pagrindinės limbo kategorijos: limbus patrum arba „Tėvų limbo“ ir limbus infantium arba „Vaikų limbo“.
Tėvų Limbo yra laikina būsena, kai teisieji, mirę prieš Kristaus atėjimą, praleido pomirtinį gyvenimą, kol Kristaus mirtis atvėrė dangų žmonijai. Šis tikėjimas kartais siejamas su įsitikinimu, kad Kristus praleido tris dienas nuo savo mirties iki prisikėlimo, skelbdamas mirusiųjų sieloms ir išlaisvindamas tuos, kurie priklausė dangui iš dabartinės būsenos. Pavyzdžiui, Tėvų ribojimas taikomas tokiems Senojo Testamento herojams kaip Abraomas ir Mozė.
Vaikų Limbo yra labiau prieštaringa šaka ir geriausiai žinoma tiems, kurie nepriklauso Katalikų bažnyčiai. Skirtingai nuo Tėvų Limbo, Vaikų Limbo dažnai apibūdinamas kaip nuolatinė būsena. Tai naudojama mažiems vaikams, kurie miršta nekrikštyti, apskaitai. Ši dilema susijusi su katalikų tikėjimu gimtąją nuodėmę, nuodėmingumą, su kuriuo gimsta visi žmonės dėl Adomo nuopuolio, aprašyto Pradžios knygos antrajame ir trečiame skyriuose. Pagal katalikišką mintį, krikštas reikalingas tam, kad pašalintų gimtąją nuodėmę, ir žmogus negali patekti į dangų bet kokios nuodėmės būsenoje, nesvarbu, ar tai būtų pirminė, ar asmeninė.
Daugelį katalikų per amžius kėlė nerimas dėl gimtosios nuodėmės ir krikšto padarinių vaikų, kurie akivaizdžiai neturi asmeninės nuodėmės, tačiau miršta nepakrikštyti, sieloms. Buvo pateikta daug teorijų, skirtų suderinti šią problemą su katalikų tikėjimu iš esmės mylinčia ir atleidžiančia Dievo prigimtimi, viena iš jų yra nežinioje. Kai kurie katalikų teologai tai apibūdina kaip tobulos natūralios laimės būseną, kuri skiriasi nuo danguje žinomos antgamtinės palaimos.
Žodis limbo dažnai vartojamas ne religiniame kontekste, nurodant bet kokią tarpinę, neutralią būseną, kurioje neįvyksta nieko gero ar blogo. Šia prasme tai gali būti tam tikras sąstingis arba laukimo laikotarpis be aiškaus galutinio taško.