Lipotoksiškumas – tai audinių, kurie nėra skirti riebalų rūgščių saugojimui, pažeidimas. Jis gali išsivystyti pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ir kai kuriomis kitomis ligomis, ir buvo ištirtas kaip galima vadinamojo „metabolinio sindromo“ priežastis. Šios problemos diagnozę galima atlikti ištyrus atitinkamus audinius, atliekant medicininius vaizdavimo tyrimus ir peržiūrint paciento istoriją. Geriausi gydymo variantai gali priklausyti nuo atvejo specifikos.
Žmogaus kūno audiniai turi galimybę kaupti energiją riebalų pavidalu specializuotose tam tikslui sukurtose ląstelėse. Šios ląstelės gali susidoroti su riebalų rūgščių sankaupomis, išskirdamos jas, kai organizmui reikia kaip kuro šaltinį. Kiti audiniai yra jautresni ir negali toleruoti riebalų rūgščių ar jų šalutinių produktų kaupimosi. Kai šios medžiagos per klaidą laikomos netinkamose vietose, audinys gali sukelti lipotoksiškumą, kuris sutrikdo ląstelių funkciją.
Tokie organai kaip kepenys ir inkstai yra ypač pažeidžiami lipotoksiškumo dėl savo konstrukcijos ir prigimties, kuri apima daugybę labai specializuotų ląstelių. Riebalų sankaupos gali sutrikdyti normalią organo veiklą ir galiausiai sukelti gedimą. Tai gali sukelti grandininę reakciją, nes kepenys ar inkstai nebegali visapusiškai dalyvauti metabolizme. Gali išsivystyti sunkios komplikacijos, nes organizmas nebesugeba metabolizuoti daugelio junginių ir gali susikaupti toksiškų cheminių medžiagų ir šalutinių produktų.
Širdį taip pat gali paveikti lipotoksiškumas; jis taip pat nėra skirtas riebalų rūgštims kaupti ir gali sutrikdyti širdies veiklą. Ląstelės širdyje gali mirti arba neplakti organizuotai, o tai gali sukelti komplikacijų, pvz., miokardo infarktą ir aritmiją pacientui. Kraujo tyrimas gali atskleisti padidėjusį riebalų rūgščių kiekį apyvartoje, o medicininiai vaizdiniai tyrimai gali parodyti nuosėdų organų viduje, rodančių, kad atsiranda lipotoksiškumas.
Gydymo galimybės priklauso nuo dalyvaujančių organų ir paciento ligos istorijos. Gali prireikti keisti mitybą ir vartoti vaistus, kad būtų sumažintas didelis cirkuliuojančių riebalų rūgščių kiekis. Taip pat gali prireikti palaikomojo gydymo, padedančio atsigauti inkstams, kepenims ar kitiems organams. Pavyzdžiui, žmonėms, kurių inkstų funkcija sutrikusi, gali prireikti dializės arba transplantacijos, kad būtų pakeisti per stipriai pažeisti organai, kad galėtų toliau funkcionuoti. Taip pat galima pašalinti pagrindinę priežastį, pvz., blogai kontroliuojamą diabetą, kad būtų išvengta ateities epizodo ir kad pacientas būtų kuo sveikesnis.