Lisfranc lūžis yra lūžis arba išnirimas, įvykęs pėdos vidurinėje dalyje, ypač penkių ilgų kaulų grupėje, bendrai vadinamoje padikauliu. Taip pat vadinamos metatarsaliniais kaulais, šios struktūros užtikrina stabilumą tarp priekinių kojų pirštų ir skeleto vidurinės bei galinės pėdos dalies, vadinamos liežuviu. Metatarsiniai kaulai, išskyrus pirmąjį ir antrąjį padikaulius, yra sujungti jungiamuoju audiniu. Ko nors numetimas ant pėdos arba jos pasukimas įlipus į skylę yra du dažniausiai pasitaikantys Lisfranc lūžių atsiradimo būdai. Tai dažna pėdos trauma tarp futbolo ir amerikietiškojo futbolo žaidėjų.
Lisfranko lūžis buvo pavadintas Jacques’o Lisfranco de St. Martino, prancūzų chirurgo ir ginekologo, kadaise dirbusio Napoleono vadovaujamoje armijoje, vardu. Ženklinimas buvo susietas su jo aprašymu apie sužeidimą, kurį kareiviai patyrė krisdami nuo žirgų, sukdami įstrigusias kojas balnakilpėse. Tiesą sakant, Lisfrancas pasižymėjo dideliu darbu, susijusiu su lūžių operacijomis. Jo vardu taip pat pavadintas Lisfranko sąnarys, sąnarių tarp priekinės ir vidurinės pėdos dalies rinkinys, taip pat žinomas kaip tarsometatarsalinis sąnarys.
Lisfranc pėdos trauma suskirstyta į tris klasifikacijas. Homolateralinis sužalojimas susijęs su visų penkių padikaulio kaulų poslinkiu arba rodo į kubą panašų lūžį. Izoliuota rūšis apima tik vieną ar du padikaulius, išstumtus iš kitų trijų ilgųjų kaulų. Esant skirtingiems sužalojimams, kaulai pasislenka į kairę ir dešinę arba į priekį ir atgal. Skirtingas Lisfranc lūžis taip pat gali reikšti, kad yra pėdos viduryje esančio navikulinio kaulo defektas, pavadintas dėl į valtį panašios formos.
Žmonėms, patyrusiems Lisfranc lūžį, pėdoje dažniausiai atsiranda patinimas ar mėlynės. Kai kurie sužalojimai yra tokie sunkūs, kad pacientas negali nieko uždėti ant pažeistos pėdos. Lisfranko lūžius galima lengvai supainioti su patempimais. Patvarūs, kurie išlieka net po gydymo ledo paketais ir poilsio, gali patvirtinti sužalojimą.
Lisfranko lūžį labai sunku diagnozuoti naudojant rentgeno spindulius. Tačiau ortopedai gali nustatyti jo buvimą, jei paciento patempimas sukelia stiprų skausmą judinant pėdą sukamaisiais judesiais. Kompiuterinė tomografija (KT) ir tam tikros rūšies magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) metodai naudojami Lisfranko lūžiui patvirtinti.
Lengvesnius sužalojimus patyrusiems žmonėms gipsas duodamas nešioti šešias-aštuonias savaites, o po to ortopedas jį pakeičia fiksuota lanko atrama. Ekstremalesniais atvejais pacientui prireiktų operacijos, naudojant kaiščius, laidus ar varžtus, kurie naudojami siekiant stabilizuoti ir išlaikyti padikaulius, kad būtų optimalus gijimas. Visais atvejais pacientams draudžiama tam tikrą laiką apkrauti gydomą pėdą, atliekami pėdų pratimai, kad ji būtų visiškai sveika. Diagnozės ar gydymo trūkumas gali turėti siaubingų pasekmių, tokių kaip sąnarių degeneracija ir nervų ląstelių bei kraujagyslių pažeidimai.