Literatūrinis romantizmas yra dalis didesnio romantizmo judėjimo, kuris 1700-ųjų pabaigoje ir 1800-ųjų pradžioje paveikė meną, muziką ir Vakarų kultūrą. Nuo to laiko šis judėjimas buvo vertinamas kaip atsakas prieš pramonės revoliuciją, už grįžimą prie paprastesnio gyvenimo būdo. Tai išreiškė šiuolaikiniame mene, filosofijoje ir net politikoje. Literatūrinį romantizmą geriausiai iliustruoja Anglijos ir Europos poetai romantikai. Šie poetai buvo Keatsas, Byronas ir Shelley, visi iš Anglijos, taip pat kiti iš Europos žemyno ir Amerikos.
Šiuolaikiniai rašytojai ir istorikai mano, kad romantizmo era buvo atsakas į Apšvietos epochą, kai mokslas ir pramonė pirmą kartą tapo svarbesni už religiją ir tradicijas. Romantizmo epochoje daugelis menininkų ir intelektualų išreiškė norą atsispirti pokyčiams, kuriuos atnešė pramonės revoliucija, tuomet pirmajame amžiuje. Šie pokyčiai, tokie kaip miesto gyventojų skaičiaus padidėjimas ir didelio masto gamtinės aplinkos išnaudojimas, atėjo greitai ir pažymėjo šiuolaikinio amžiaus pradžią. Daugelis žmonių į tai nežiūrėjo palankiai, todėl Romantiškas judėjimas pasiūlė grįžti prie gamtos, mistikos ir idealizmo.
Literatūrinis romantizmas yra bene geriausiai įsimenamas romantizmo amžiaus aspektas. 1800-ųjų pradžioje Europa ir ypač Anglija sukūrė daugybę poetų, kurių šlovė ir įtaka tęsiasi iki šių dienų. Tai buvo Percy Shelley, Johnas Keatsas ir George’as Gordonas Byronas, geriau žinomas kaip lordas Byronas. Kiti buvo Williamas Blake’as, Williamas Wordsworthas ir garsusis škotų poetas Robertas Burnsas. Romantinė poezija pirmenybę teikė nepaliestos gamtos įvaizdžiui, metafiziniams ir individualistiniams jausmams bei aistringam emociniam gyvenimui, kuris ir šiais laikais vadinamas romantišku.
Literatūrinio romantizmo poveikis buvo platus. Keletas rašytojų iš Europos žemyno yra laikomi romantizmo judėjimo dalimi, pavyzdžiui, vokietis Johannas Wolfgangas von Goethe ir prancūzas Viktoras Hugo. Amerikoje poetai Edgaras Allanas Poe ir Waltas Whitmanas buvo stipriai paveikti romantikų. Šie rašytojai yra vienos didžiausių figūrų literatūros istorijoje. Daugelį savo eilėraščių tradiciniu škotų dialektu parašęs Burnsas Škotijoje taip vertinamas, kad jo gimtadienis minimas kaip nacionalinė šventė.
Daugelis pagrindinių literatūrinio romantizmo veikėjų, tokių kaip Byronas, Keatsas ir Burnsas, mirė jaunystėje. Tačiau jų darbai išliko ir padarė įtaką vėlesnėms kartoms tokiose įvairiose srityse kaip filosofija, muzika ir net politika. Šie kūriniai apima Goethe’s pjesę „Faustas“, Burnso „Auld Lang Syne“ ir epinę Samuelio Tayloro Coleridge’o eilėraštį „Senovinio jūreivio rimtis“. Romantikų pirmenybė grožiui ir gamtai, o ne pramonei ir mokslui, sukėlė filosofinį konfliktą, apie kurį iki šiol diskutuojama. Populiarus poetų, kaip nuotaikų, aistringų menininkų, mažai besidominčių realiu pasauliu, įvaizdis taip pat yra romantiškojo judėjimo palikimas.