Loginė forma iš esmės yra kalbos formulė, skirta atskleisti esminius tikro teiginio dalykus. Mąstymo metodai, kuriuose naudojama loginė forma, apima dedukcinį ir indukcinį samprotavimą, loginę analizę ir retrodukciją. Loginė forma sukuriama suskaidant teiginį iki esminių komponentų, naudojant kiekybinius kintamuosius aktyviosioms sakinio dalims. Kai teiginys yra argumentas, jis gali būti vadinamas argumento forma. Šio metodo sukūrimas priskiriamas graikų filosofui Aristoteliui.
Vienas iš pagrindinių šio metodo privalumų yra tai, kad jis yra priemonė nagrinėti pagrindines argumento dalis, siekiant nustatyti, ar jo forma leidžia argumentui būti teisingam. Vis dėlto tai nėra patikimas metodas; loginė forma gali įrodyti, kad klaidingas argumentas yra teisingas, jei viena iš argumento prielaidų yra klaidinga, todėl nėra saugu manyti, kad teiginys yra teisingas remiantis tik logine forma. Taikant teiginiui loginę formą, svarbu apsvarstyti, ar teiginys skirtas taikyti apskritai, ar tik tam tikrame kontekste, nes teiginys gali būti teisingas kai kuriose situacijose, net jei jis nėra teisingas visose situacijose.
Loginė forma sukuriama teiginio dalis paverčiant komponentais, kurie atvaizduojami kintamaisiais. Teiginyje „Visi saldainiai yra desertas, o visi desertai yra nuostabūs“ forma būtų vaizduojama kaip „Visi C yra D, o visi D yra W“. Kai jis sumažinamas iki kintamųjų, jis traktuojamas panašiai kaip matematinis teiginys. Šis trumpinys ištraukia informaciją, kuri nėra svarbi teiginio kontekstinei tiesai, ir leidžia daryti išvadas iš teiginio formos, o ne iš turinio. Iš šio teiginio galima daryti išvadą, kad C, būdamas D, taip pat yra W, todėl visi saldainiai yra nuostabūs. Įvedus teiginį „Visi pyragaičiai yra desertas“ arba „Visi P yra D“ prie ankstesnio teiginio, būtų galima daryti išvadą, kad visi pyragaičiai, kaip desertai, taip pat yra nuostabūs.
Argumentus išskaidžius į pagrindinius komponentus dažnai paaiškėja, kad tokie argumentai vadovaujasi viena iš pripažintų loginių argumentų formų. Šios formos padeda nustatyti, ar argumentas yra tinkamas, pagrįstas ar neteisingas, atsižvelgiant į tai, kaip išdėstyti teiginiai, vedantys prie išvados. Įprastos tinkamos argumentų formos apima dilemą, pasiūlymo režimą ir pašalinimo režimą. Daugybė loginių klaidų, kurios sukuria netinkamų argumentų trūkumus, apima asmeninių išpuolių, apibendrinimų ar kreipimosi į valdžią naudojimą, siekiant pareikšti nurodytą argumentą.