Loginiai argumentai vadovaujasi tam tikra samprotavimo eiga, siekiant nustatyti, ar kažkas yra tiesa, ar klaidinga, teisinga ar pagrįsta. Kai kuriuose loginiuose argumentų stiliuose naudojamas indukcinis samprotavimas, o kai kuriuose – dedukcinis. Loginio argumento indukcinio samprotavimo tipai apima apibendrinimą, klaidingą analogiją, atsitiktines išvadas ir numatymą. Dedukciniai samprotavimai savo pagrįstumą ar pagrįstumą grindžia pradinės prielaidos tikslumu. Visi loginiai argumentai turi prielaidą ir išvadą ir daro išvadas iš prielaidos teisingumo arba prielaidoje esančios tikslios informacijos kiekio.
Kiekvienas loginis argumentas gali būti klasifikuojamas kaip naudojant indukcinį arba dedukcinį samprotavimą. Indukcinis samprotavimas paprastai pereina nuo konkretaus prie bendro, naudojant atskirus įvykius, incidentus ar apibendrinimus, kad pagrįstų argumentą ir padarytų išvadą. Indukcinės logikos pavyzdys yra pastebėjimas, kad visi vorai, kuriuos pastebėjo žmogus, yra agresyvūs, todėl visi vorai yra agresyvūs. Šio tipo logika buvo kritikuojama dėl akivaizdžių trūkumų, nes daro išvadas, pagrįstas ribota stebėtojo patirtimi arba prielaidoje esančios tiesos kiekiu. Pagal matematinį loginį argumentą stipresnė indukcija naudojama norint parodyti, kad gravitacija turi tikėtiną poveikį judantiems objektams, remiantis paprastu stebėjimu. Šios stebimos, įrodomos išvados dėl gravitacijos, nors ir atrodo absoliučios, nėra tikslios, kai tie patys judantys objektai priartėja prie šviesos greičio.
Loginiame argumente naudojamas indukcinis samprotavimas teigia, kad žmogus stebėdamas gali pastebėti, kad išmetęs akmenį į orą, jis nukrenta atgal ant žemės. Jei jis išmes kitą akmenį, jis taip pat greičiausiai nukris atgal į žemę. Loginiame argumente naudojamas dedukcinis samprotavimas grindžiamas žinomo, įrodyto fakto ar gravitacijos dėsnio prielaida, kad kai akmuo kyla aukštyn, jis kiekvieną kartą nusileis. Skirtumas yra kiekvieno tipo argumentų išreiškimo būdu. Indukcinius samprotavimus palaiko vyras stebint jį supančius įvykius. Dedukcinius samprotavimus palaiko konstatuotas faktas arba fizikos dėsnis.
Tiek indukcinė, tiek dedukcinė reikalauja skirtingos paramos. Ankstesniame pavyzdyje pirmojo žmogaus indukcinius samprotavimus palaiko tai, ką jis mato, ir gali būti paremtas tuo, ką jis mato kiekvieną kartą, kai jis meta akmenį, net jei jis niekada nesuvokia Niutono gravitacijos dėsnio. Žmogus, naudodamas dedukcinius samprotavimus savo loginiam argumentui pagrįsti, remiasi žinomu, įrodomu gravitacijos dėsniu, o jo išvadas patvirtina fizikos dėsniai, net jei jis niekada nemeta akmens. Nors indukcinis samprotavimas remiasi išvadomis ir apibendrinimais, pagrįstais tuo, kas stebima, dedukciniai samprotavimai daro išvadą, kad pradinė prielaida yra teisinga. Loginis argumentas, kuriame naudojamas dedukcinis samprotavimas, niekada nėra teisingas ar klaidingas. Atvirkščiai, jis galioja arba negalioja.
Indukcinis samprotavimas paprastai daro išvadą, pagrįstą patirtimi ar stebėjimu, o dedukcinis – prie išvados, pagrįstos taisyklėmis, įstatymais ar kitais nustatytais faktais ar principais. Dedukcinis samprotavimas prasideda nuo bendro ir pereina prie konkrečios išvados. Argumentas, kuriame naudojamas dedukcinis samprotavimas, niekada nėra teisingas ar klaidingas, veikiau yra tinkamas arba negaliojantis.