Lozoriaus sindromas, oficialiai žinomas kaip „automatinis gaivinimas po nesėkmingo širdies ir plaučių gaivinimo“, yra pripažintas medicinos reiškinys, kai pacientas konstatuojamas miręs po to, kai nutrūksta visi gyvybiniai požymiai, kad staiga atgytų. Pavadintas Lozoriaus, Biblijos veikėjo, kurį Jėzus po keturių dienų mirties atgaivino, vardu, sindromas pasitaiko labai retai. Žmonės, sirgę Lazaruso sindromu, yra širdies ir kraujagyslių bei obstrukcine kvėpavimo takų liga sergantys pacientai.
Yra keletas teorijų, kaip gali atsirasti Lozoriaus sindromas. Spontanišką atgaivinimą gali lemti uždelstas pacientui skiriamų vaistų poveikis. Pavyzdžiui, pacientams, sergantiems širdimi, adrenalino vartojimo poveikis gali būti atidėtas. Hiperkalemija sergantiems pacientams bikarbonato poveikis gali trukti ilgiau nei tikėtasi. Tačiau kai šie vaistai pagaliau imasi veiksmų, kraujotaka spontaniškai atsinaujina.
Taip pat gali susikaupti endovaskulinių apnašų, kurios, atlikus širdies ir plaučių gaivinimą, po tam tikro laiko pasišalina. Nors uždelstas, šis veiksmas vėliau leidžia širdžiai paleisti iš naujo. Galiausiai pacientams, sergantiems obstrukcine kvėpavimo takų liga, hiperventiliacija ir nesugebėjimas tinkamai iškvėpti sukuria didelį spaudimą krūtinėje. Nutrūkus gyvybiniams požymiams ir pacientui nustojus kvėpuoti, gali sumažėti ši hiperinfliacija ir dėl to atsirandantis spaudimas, kad prasidėtų normali kūno veikla.
Lazaruso sindromo atsiradimas gali būti dažnesnis nei atrodo. Gali trūkti pranešimų apie reiškinį dėl galimų teisinių ir fiziologinių padarinių. Pavyzdžiui, ligoninė ir gydytojas gali būti teisiškai atsakingi už klaidingą asmens paskelbimą mirusiu ir gelbėjimo priemonių, galinčių išsaugoti psichinę ir fizinę funkciją, nutraukimą. Gali kilti abejonių dėl dalyvaujančių darbuotojų kompetencijos, o fiziologinio paaiškinimo trūkumas kai kuriais atvejais gali sukelti didelį nerimą ir nepasitikėjimą.
Lozoriaus sindromas medicinos bendruomenei sukėlė daug klausimų apie mirties tikrumą ir tai, ką tai gali reikšti kai kurioms procedūroms. Pavyzdžiui, tokios situacijos kaip neplakančios širdies organų donorystė, kai gyvybę palaikantis asmuo atjungiamas iš elektros tinklo prieš pat donorystę, sukėlė klausimų, kada asmuo gali būti laikomas mirusiu. Išprovokuoti ir kiti klausimai, kada reikia nutraukti gaivinimo pastangas ir kiek laiko po to, kai buvo konstatuota žmogaus mirtis, atlikti skrodimą. Daugeliui žmonių šis reiškinys primena Viktorijos laikų praktiką mylimą žmogų laidoti su virvele, pritvirtinta prie varpo paviršiuje, bet kuriuo atveju.