Lyginamoji mitologija – tai skirtingų kultūrų ir visuomenių mitologijų tyrimas ir šių mitologijų lyginimas, siekiant geriau suprasti kiekvieną kultūrą ir žmoniją apskritai. Tai galima padaryti įvairiais būdais, nors paprastai tai apima skirtingų mitologinių sistemų tyrimą apskritai arba panašių istorijų palyginimą kiekvienoje mitologijoje. Tarp mitologijų galima rasti bendrų temų ar motyvų, dažnai sprendžiančių panašias problemas, su kuriomis susidūrė skirtingos kultūros, arba būdus, kuriais viena kultūra paveikė kitą. Lyginamąją mitologiją dažnai tiria asmenys, besidomintys antropologija ir istorijų pasakojimu, kaip tai įvyko ir pasikeitė per visą įrašytą istoriją.
Vienas iš svarbiausių lyginamosios mitologijos aspektų yra skirtingų mitologinių sistemų supratimas ir tai, kaip skirtingos kultūros naudojo mitus, paaiškindamos juos supantį pasaulį. Pavyzdžiui, senovės graikai sukūrė sudėtingą ir tvirtą mitologinę sistemą, užpildytą daugybe dievybių, būtybių, epinių herojų ir kitų figūrų, kurios buvo naudojamos paslaptingiems ar sudėtingiems juos supančio pasaulio aspektams paaiškinti. Dauguma lyginamojoje mitologijoje tyrinėtų mitologijos formų atsirado kaip priemonė, padedanti iš pažiūros nepažinto pasaulio ir visatos paaiškinti taip, kad atsitiktiniai įvykiai ar gamtos pasaulis būtų tvarkingesni ir suprantamesni.
Kas nors, studijuojantis lyginamąją mitologiją, gali pažvelgti į skirtingus dievus ir būtybes įvairiose mitologinėse sistemose ir juos palyginti bei supriešinti. Pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje vienas iš pagrindinių dievų yra Odinas, kuris skandinavų tradicijoje yra dievo tėvas ir karo bei poezijos dievas. Dangaus, griaustinio ir žaibo dievas skandinavų mitologijoje yra Toras, kuris nėra toks galingas kaip Odinas. Tačiau graikų mitologijoje dangaus, griaustinio ir žaibo dievas yra Dzeusas, kuris taip pat yra tos mitologinės sistemos tėvas-dievas. Kas nors, studijuojantis lyginamąją mitologiją, gali apsvarstyti, kaip šių dievų svarba atspindi kiekvienos visuomenės požiūrį.
Lyginamoji mitologija taip pat gali būti tiriama, sutelkiant dėmesį į tam tikras sąvokas ar mitus, kurie paprastai yra paplitę tarp mitologinių sistemų. Beveik visose mitologijose yra sukūrimo mitas, paaiškinantis, kaip atsirado visata ir pasaulis. Pavyzdžiui, japonų kūrimo mitas apima jūrą, iš kurios išaugo vienas augalas ir buvo paverstas pirmuoju dievu, sukūrusiu kitus dievus, kuris vėliau sukūrė Japonijos salas ir jas apgyvendino.
Tai galima palyginti su skandinavų kūrimo mitu, kai pasaulį sukūrė dievai, sukilę prieš savo tėvą milžiną ir jį nužudę. Tada dievai sukūrė pasaulį iš jo lavono: panaudojo jo kaulus, kad sukurtų kalnus, jo plaukus – medžius, o jo kraują – pasaulio vandenynus ir upes. Lyginamojoje mitologijoje šiuos skirtingus kūrimo mitus galima palyginti, kad būtų atsižvelgta į tai, ką kiekviena istorija atspindi apie juos sugalvojusią kultūrą. Tačiau šie samprotavimai nėra vertybiniai sprendimai, o kultūrinius skirtumus pabrėžia bendras kultūrų noras paaiškinti pasaulį pasakojimo būdu.