Lyginamojo pranašumo dėsnį pirmasis XIX amžiaus pirmoje pusėje pasiūlė Londone, Anglijoje, dirbęs ekonomistas Davidas Ricardo. Jo darbas buvo paremtas ankstesne ekonomine mintimi, pavyzdžiui, Adamo Smitho pateikta absoliutaus pranašumo teorija. Smithas pasiūlė, kad šalis įsitrauktų į tarptautinę prekybą naudodama tuos produktus, kuriuose ji turi absoliutų pranašumą, ty tuos, kuriuos ji galėtų gaminti efektyviau nei kitos šalys. Ricardo nuėjo toliau, nurodydamas, kad šaliai yra prasminga specializuotis gaminant produktus, kuriuose ji turi santykinį pranašumą, o tai reiškia, kad alternatyvūs tam tikrų prekių ar paslaugų gamybos kaštai toje šalyje yra mažesni nei kitose šalyse. Specializuodamasi šių prekių ir paslaugų srityje bei užsiimdama tarptautine prekyba, šalis gali padidinti savo produkciją.
Lyginamojo pranašumo dėsnis naudoja alternatyviųjų kaštų sąvoką, kuri nagrinėja galimus alternatyvius tų pačių išteklių panaudojimo būdus. Pavyzdžiui, jei Anglija gali pagaminti vienetą sūrio per 20 valandų ir vienetą vyno per 30 valandų, o Danija gali pagaminti vienetą sūrio per 10 valandų ir vienetą vyno per 25 valandas, tai Danija turi absoliutų pranašumą abu produktai. Tačiau kai Anglija pagamina vyno vienetą, ji nepagamina 1.5 vieneto sūrio, o Danija praleidžia 2.5 vieneto sūrio, todėl Danijos alternatyvios vyno gamybos sąnaudos yra didesnės nei Anglijos, nors Danija turi absoliutų pranašumą. Todėl galima sakyti, kad šiame pavyzdyje Anglija turi santykinį pranašumą gamindama vyną. Jei Anglija specializuojasi vyno gamyboje, o Danija – sūrių gamyboje, kurioje ji išlaiko santykinį pranašumą šiame pavyzdyje, abi šalys gali padidinti savo bendrą produkciją ir nacionalines pajamas, užsiimdamos tarptautine prekyba.
Ricardo pateiktas lyginamojo pranašumo dėsnis remiasi prielaida, kad gamybos sąnaudos yra pastovios, kad transportavimo kaštai yra nuliniai ir kad produktai yra visiškai vienodi, kad ir kur jie būtų pagaminti. Teorija taip pat daro prielaidą, kad gamybos veiksniai, tokie kaip kapitalas, yra mobilūs, kad nėra tarifų, o pirkėjai ir pardavėjai puikiai išmano rinką. Teorijoje atsižvelgiama tik į darbo sąnaudas, nes Ricardo manė, kad paskutinėje analizėje visos išlaidos gali būti sumažintos iki darbo sąnaudų, ši idėja žinoma kaip darbo vertės teorija. Šiuolaikiniame pasaulyje santykinio pranašumo įstatymas gali turėti tam tikrą reikšmę prekybai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių, nors jo veikimas yra mažiau akivaizdus, palyginti su prekyba tarp pramoninių šalių.