Lygybės įstatymas yra įstatymas, kuriuo siekiama užtikrinti vienodą teisinį traktavimą arba tam tikros grupės ar klasės apsaugą. Lygybės įstatymai turi ilgą ir sudėtingą istoriją, nes žmonijos istorijoje retai pasitaikė laikas, kai absoliučiai visiems jurisdikcijoje esantiems žmonėms iš tikrųjų buvo suteikta ir užtikrinta lygybė prieš įstatymą. Egzistuoja daugybė skirtingų lygybės įstatymų tipų, kurie paprastai yra sukurti siekiant apsaugoti grupę, kuri pagal ankstesnes teisines struktūras patyrė nevienodą požiūrį.
Daugelis tautų ir įstatymų leidžiamųjų institucijų skelbia lygybės svarbą kaip savo teisės aktų dalį. Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijoje tėvai įkūrėjai aiškiai pareiškė, kad „visi žmonės yra lygūs“. Jungtinių Tautų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje taip pat teigiama, kad „visi prieš įstatymą lygūs ir turi teisę be jokios diskriminacijos į vienodą įstatymo apsaugą“. Lygybės įstatymai, kaip sąvoka, egzistavo bent jau nuo senovės Graikijos laikų, kai Atėnų valstybės veikėjas Periklis paskelbė didžiuojasi tuo, kad skurdas ir socialinė padėtis netrukdo vienodai susipažinti su Atėnų teise.
Deja, aistringos lygybės principų deklaracijos ne visada virsta visapusišku lygybės įstatymu. Nepriklausomybės deklaracija buvo patogiai aiškinama kaip tik baltaodžiai, suaugusieji, žemę turintys vyrai; vergijos panaikinimas ir balsavimo teisių suteikimas moterims ir spalvotiems žmonėms užtruko dar du šimtmečius nuo nuoširdžios deklaracijos. Netgi daug cituojamoje Periklio laidotuvių kalboje neatsižvelgiama į tai, kad vergams, moterims ir vaikams buvo suteikta mažai lygybės Atėnuose ar bet kur kitur Senovės pasaulyje. Todėl lygybės įstatymai dažniausiai kuriami siekiant suderinti teisės kodeksus su lygybės deklaracijomis.
Lygybės įstatymas gali kodifikuoti vienodą požiūrį į bet kurią piliečių klasę ar grupę beveik bet kurioje įstatymo srityje. Pavyzdžiui, darbo įstatymai gali uždrausti darbdaviams diskriminuoti dėl lyties, seksualinės pirmenybės, rasės, amžiaus, neįgalumo statuso ar religinių įsitikinimų. Būsto įstatymai gali uždrausti savininkams panašią diskriminacinę praktiką. Santuokos lygybės įstatymai tos pačios lyties poroms gali suteikti tokias pačias teisines išmokas, kokias jau galioja heteroseksualios poros. Balsavimo įstatymai gali garantuoti teisę balsuoti bet kuriam pilnamečiui piliečiui, nepaisant rasės, lyties ar religijos.
Visiškos lygybės siekimas pagal įstatymą yra besitęsianti praktika XXI amžiuje, net ir šalyse, kurios stipriai palaiko nacionalinę lygybės žinią. Pavyzdžiui, vaikų aktyvistų grupės įrodinėja, kad balsavimo teisės savavališkai ir nesąžiningai suteikiamos tik suaugusiems, o jaunesniems nei amžiaus ribos yra pavaldūs įstatymams, nors jie neturi balso teisės aktuose. Feministinės aktyvistų grupės prieštarauja įstatymams, pagal kuriuos moterų deginimasis saulėje yra seksualinis nusikaltimas, o vyrams toks įstatymas netaikomas. Kova dėl gėjų ir lesbiečių porų saugomų teisių XXI amžiuje tebėra karštų diskusijų tema, kuri galbūt yra ryškiausias nuolatinio visapusiško lygybės įstatymo siekimo pavyzdys.