Lyrinis sopranas – tai operinis balso tipas, kurį įkūnija moteris, pasižyminti aukštu balso diapazonu ir ypač jaunatviška, ryškia kokybe, pilnu tembru ir pagrindine stiprybe aukštesniuose registruose. Dainininkės balsas turi visas soprano savybes, o papildomos savybės priskiria ją lyrikos kategorijai. Lyriniai sopranai gali turėti koloratūrą arba gebėjimą stipriai ir aiškiai pasiekti itin aukštas natas, todėl apibūdinami kaip „lengvi“ arba „pilni“.
Visi sopranai turi bendrų apibrėžimo elementų, pagal kuriuos jie klasifikuojami kaip tokie. Diapazonas paprastai siekia nuo šiek tiek žemiau vidurinio C iki bent „aukšto C“, dviejų oktavų aukščiau vidurinio C. Žemesnės natos šiam tipui rašomos rečiau, nes žemesniame diapazone balsas praranda garsumą, kokybę ir stiprumą. Specifinė balso kokybė, diapazonas ir tessitūra – dainininko „saldi vieta“ – suskirsto soprano tipą į subkategorijas.
Šis balso tipas turi aukštą tesitūrą, todėl jos ryškus balsas patogiai sėdi, pasižymi lengvu garsumu ir stipriu tembru aukštesniuose registruose. Įprastas lyrinio soprano diapazonas svyruoja nuo vidutinio C iki aukšto D. Lyrinio koloratūrinio soprano diapazonas yra didesnis – nuo maždaug vidutinio C iki aukšto F.
Lengvas lyrinis sopranas pasižymi jaunatviška ir lengva savybe, kurią turi soubrette, sopranas su žemesne tessitūra, bet išlaiko aukštesnį diapazoną. Šis balso tipas reikalauja pusiausvyros tarp buvimo scenoje ir muzikinių gebėjimų, nes tipiškuose vaidmenyse yra personažai, kuriuos publika gali užjausti, pavyzdžiui, išradingos dalys. Nors lengvas lyrinis sopranas turi stiprų balsą, kurį galima išgirsti per orkestrą, jos sugebėjimai geriausiai atsiskleidžia mažesniame name, kur ji gali maksimaliai išnaudoti savo buvimą scenoje ir vokalinę galią neįtempdama jos ribų. Lengvo lyrinio soprano universalumas leidžia jai dainuoti panašiems tipams parašytas partijas, pavyzdžiui, subretą. Lyriniam sopranui parašyti vaidmenys yra Pamina iš „Stebuklingosios fleitos“ ir Zerlina iš „Don Giovani“.
Pilnas lyrinis sopranas turi tokį patį diapazoną kaip jos lengvasis atitikmuo, tačiau balsas turi daugiau vokalinio svorio ir brandesnės kokybės. Ją paprastai galima išgirsti per didesnį orkestrą. Šios savybės gali būti ribojančios visą lyrinį sopraną, nes daugelis vaidmenų reikalauja jaunesnio skambesio lengvumo. Tačiau ypač stiprus pilnas lyrinis sopranas gali panaudoti savo garsumą vaidmenims, reikalaujantiems didesnio vokalinio svorio. Šio „tamsesnio“ balso tipo vaidmenys apima Mimi iš „La Boheme“ ir „La Contessa“ iš „Figaro vedybos“.