Lysimachia yra žydinčių augalų gentis, priskiriama primulaceae šeimai. Tačiau pagal molekulinį filogenetinį tyrimą ši gentis yra Myrsinaceae šeimos dalis. 2010 m. gentis susideda iš 17 rūšių, kurių dauguma vadinamos loosestrife. Dauguma rūšių augina geltonus žiedus, o kitos – baltus. Augalai pasiekia 3 pėdų (0.9 m) aukštį ir turi žalsvai geltonus lapus, kurie vystosi vasaros viduryje.
Dauguma šios genties augalų yra atsparūs ir švelnūs, pavyzdžiui, žemaūgės veislės, tokios kaip Lysimachia japonica. Kad augalai klestėtų, svarbu derlinga dirva su tinkamu drenažu ir dalinai užtemdyta saule. Augalai auga drėgnomis sąlygomis, todėl dažniausiai aptinkami subtropiniuose šiaurinio pusrutulio regionuose arba pelkėtose vietovėse. Šie augalai yra daugiamečiai ir vienmečiai augalai, kurie linkę tapti invaziniais.
Kai kurias Lysimachia rūšis kai kurie sodininkai augina kaip užpakalines ribas arba pakraščius. Viena iš tokių rūšių yra Lysimachia ciliata, paprastai vadinama kutais, kuriai Britanijos karališkoji sodininkystės draugija taip pat suteikė apdovanojimą už sodo nuopelnus (AGM). Lysimachia nummularia arba šliaužiančioji jennė yra dar viena dažniausiai auginama rūšis, kartu su japonų veisle Lysimachia clethroides arba gooseneck loosestrife. Visos veislės yra invazinės piktžolės ir reikalauja priežiūros bei budrumo, kad jos neišplistų. Užkirsti kelią jų plitimui galima tiesiog išraunant naujus daigus.
Šie žydintys augalai daugiausia naudojami vazose, pakabinamuose krepšeliuose arba bankams uždengti. Dėl spartaus augalų plitimo jie tapo mėgstamu kiliminiu augalu kai kuriems sodininkams, auginantiems juos medžių pavėsyje. Šie augalai mieliau auga prie vandens telkinių, tačiau tinka ir alpinariumams. Kitas šių augalų panaudojimas yra taškinio drugio, pilkojo mopso ir keleto kitų drugelių bei drugių lervų maisto šaltinis.
Lysimachia genties augalai yra valgomi ir be toksinų. Kai kurie mano, kad šios saldaus ir sūraus skonio žolės patenka į kepenis, inkstus ir šlapimo pūslę, gydant geltą, šlapimo akmenis ir strangurija. Kitas medicininis panaudojimas yra tas, kad jis gali būti naudojamas išoriškai gydant žaizdas, infekcijas ir nuodingas gyvatės įkandimus. Žolė paprastai parduodama maišelyje kaip greitai tirpstančios granulės su instrukcijomis, kaip iš jos pasigaminti arbatos, nors ją galima naudoti ir išorėje.