Niccolò Machiavelli buvo politikos filosofas Renesanso Italijoje. Nors jis taip pat buvo muzikantas, poetas ir dramaturgas, šiandien jis geriausiai prisimenamas dėl savo filosofijos, kad tikslai pateisina priemones politikoje – teorija, išdėstyta jo garsiausiame veikale „Princas“. Žodis makiaveliškas šiuolaikiniame pasaulyje reiškė negailestingumą ir manipuliavimą, nors filosofas pabrėžė pragmatizmą, o ne negailestingumą. Tiesą sakant, per savo gyvenimą Machiavellian kalbėjo apie teorinę politinę sistemą, kurioje valdžia buvo pelnyta, o ne paveldima.
Makiavelis gimė 3 m. gegužės 1469 d. Florencijoje. Jis užaugo politiškai audringu laikotarpiu ir pats į politikos pasaulį įžengė būdamas 25 metų, kai tapo raštininku. Tais pačiais 1494 metais Florencija tapo respublika, išstūmusia Medičių šeimą iš monarchijos. Makiavelis gavo postą Taryboje, sprendžiančioje diplomatinius ir karinius reikalus, o dėl savo darbo jis atvyko į Prancūzijos ir Aragono karališkuosius teismus bei į popiežiaus būstinę Romoje. Cesare’as Borgia, kuriuo, kaip manoma, iš dalies rėmėsi filosofas „Princas“, į valdžią atėjo 1502 m.
Makiavelis vadovavo Florencijos milicijai nuo 1503 iki 1506 m. 1512 m. į valdžią atgavo Medicius, o kitais metais jis buvo suimtas apkaltinus sąmokslu. Jis buvo kankinamas, bet galiausiai paleistas ir likusį gyvenimą praleido rašydamas savo privačioje dvare visai šalia Florencijos. Makiavelis mirė 21 m. birželio 1527 d.
Knygoje „Princas“ Machiavelli aptaria veiksmingus būdus įgyti ir išlaikyti politinę galią, naudodamasis savo asmeninių stebėjimų ir senovinių tekstų pavyzdžiais. Knygoje nekalbama apie idealaus valdovo prigimtį ar valdymo formą, o apie priemones, kaip įgyti kontrolę. Filosofas pabrėžė, kad bet kokie valdovo taikomi metodai turi turėti omenyje valstybės gerovę kaip galutinį tikslą, ir nustatė ribas, kokius, jo nuomone, priimtinus būdus įgyti kontrolę. „Tikslai pateisina priemones“ yra per didelis jo filosofijos supaprastinimas. Machiavelli pabrėžė pragmatizmą ir realizmą, pripažindamas, kad idealai ne visada buvo įgyvendinami.
Kitas svarbus Machiavelli veikalas „Diskursas apie pirmąsias dešimt Tito Livijaus knygų“ rėmėsi ankstyvosios Romos istorija, kad aptartų respublikos, kaip politinės sistemos, prigimtį ir pranašumą. Kai kurie mokslininkai mano, kad šis veikalas yra tikresnis jo politinės filosofijos aprašymas nei „Princas“.