Formaliai žinoma kaip Madrido tarptautinės prekių ženklų registracijos sistema, Madrido sistema palengvina prekių ženklų registravimą keliose šalyse – intelektinės nuosavybės teisės jurisdikcijomis – pateikdama vieną, visuotinai priimtą veiksmų kryptį. Leisdama prekių ženklų prašytojams registruotis vienoje centrinėje organizacijoje, o ne kiekvienoje atskiroje šalyje, Madrido sistema yra ekonomiška ir skatina globalizaciją. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (WIPO) prižiūri Madrido sistemą pagal dviejų sutarčių sąlygas: Madrido protokolą ir Madrido susitarimą. Ne kiekviena pasaulio šalis privalo laikytis Madrido sistemos, o dalyvaujančios šalys gali laikytis vienos ar abiejų reglamentuojančių intelektinės nuosavybės sutarčių. Tačiau dauguma pirmaujančių pasaulio ekonomikų, įskaitant Kiniją, JAV, Jungtinę Karalystę ir Japoniją, yra vienos ar abiejų sutarčių šalys.
Registruodamiesi pagal Madrido sistemą, prekių ženklų savininkai kreipiasi į WIPO tarptautinę registraciją pateikdami pagrindinę paraišką. Tada, taikydamas procedūrą, vadinamą paskyrimu, prekės ženklo savininkas gali užregistruoti prekės ženklą jo pasirinktose dalyvaujančiose šalyse. Be to, prekės ženklas bet kuriuo metu gali būti išplėstas, kad apimtų naujų jurisdikcijų esamas šalis nares.
Dvi sutartys nustato Madrido sistemos sąlygas ir taikymo sritį: Madrido protokolas ir Madrido susitarimas. Madrido protokole yra daugiau narių, kurie sutinka laikytis jo sąlygų, nei Madrido susitarime. Viena iš pagrindinių to priežasčių yra ta, kad Madrido protokolas leidžia registruoti nebaigtus prekių ženklus – prekių ženklus, dar nepripažinus jų kilmės šalyje – tuo pačiu metu registruoti PINO. Jei šalis, kurioje laukiama prekės ženklo, priima prekių ženklo paraišką, prekės ženklas automatiškai registruojamas kitose šalyse, o Madrido susitarimas leidžia tarptautiniu mastu registruoti tik jau sukurtus prekių ženklus. Be to, Madrido protokolas kiekvienai atskirai šaliai suteikia teisę nuspręsti, ar prekės ženklo savininko prašymas dėl apsaugos bus priimtas toje teritorijoje, ar ne.
Tačiau Madrido sistema turi tam tikrų trūkumų. Jei konkrečioje dalyvaujančioje šalyje iškyla problemų, susijusių su prekės ženklo pažeidimu, prekės ženklo savininkui gali tekti naudotis tos šalies teisine sistema, o ne pateikti skundą per WIPO. Be to, pagrindinės paraiškos sąlygos taikomos visoms šalims, o bet kokie pagrindinės paraiškos pakeitimai turi įtakos prekės ženklo statusui kiekvienoje jurisdikcijoje. Šis reikalavimas yra šiek tiek griežtas ir neleidžia prekių ženklų pritaikyti konkrečioms šalims.