Maitinimo sindromas yra būklė, kuri gali atsirasti, kai asmuo, patyręs ilgą bado ar netinkamos mitybos periodą, vėl pradeda valgyti, dėl to gali susilaikyti vanduo ir sumažėti kalio, magnio ir fosforo kiekis. Šie simptomai gali sukelti rimtų fizinių komplikacijų, įskaitant širdies nepakankamumą ir net mirtį. Pirmą kartą ši būklė buvo pastebėta per Antrąjį pasaulinį karą, karo belaisviuose.
Pacientai, kurie ilgą laiką nevalgė arba buvo prastai maitinami, turi būti atidžiai stebimi dėl maitinimo sindromo pirmosiomis dienomis po maitinimo ir kitų maitinimo formų atnaujinimo. Būklė paprastai pasireiškia per pirmąsias kelias gydymo dienas. Žmonės, gydomi nuo nervinės anoreksijos ir alkoholizmo, taip pat rizikuoja susirgti šia liga.
Po ilgo bado ar netinkamos mitybos organizmas pradeda išskirti mažiau insulino, nes mažiau reikia perdirbti angliavandenių. Kūnas pradeda naudoti organizme sukauptus riebalus ir baltymus energijai generuoti ir žmogui palaikyti. Taip naudojant baltymų ir riebalų atsargas organizmo ląstelėse sumažėja elektrolitų, įskaitant fosfatus, kiekis.
Kai badaujantis ar prastai maitinamas žmogus vėl pradedamas valgyti ar maitintis į veną, organizmas vėl pradeda metabolizuoti angliavandenius, kad gautų energiją. Kasa į organizmą išskiria daugiau insulino, o fosfatų kiekis gali smarkiai sumažėti ir sukelti traukulius, kvėpavimo nepakankamumą, komą ar širdies nepakankamumą. Atnaujintas angliavandenių vartojimas taip pat apkrauna kvėpavimo sistemą, kuri gali būti mirtina kartu su kvėpavimo sutrikimais, atsirandančiais dėl fosfatų kiekio.
Skrandis po ilgo badavimo pradeda blogėti ir gamina mažiau virškinimo fermentų. Todėl vėl įdėjus maistą pacientui gali būti sunku jį apdoroti. Daugelis pacientų pykina ir viduriuoja, kai jie pirmą kartą vėl pradeda valgyti, ir gali prireikti kelių dienų ar savaičių, kol skrandis vėl prisitaikys prie maisto virškinimo.
Prastai besimaitinančiam pacientui pradėjus valgyti mažiau maisto, kuris sudaro nuo 25 iki 50 procentų apskaičiuoto žmogaus dienos kalorijų poreikio, gali padėti sumažinti maitinimo sindromo riziką. Mitybos specialistai ligoninėse ir klinikose gali padėti stebėti blogai maitinamiems pacientams, ar neatsiranda ligos požymių, kol simptomai tampa mirtini, kad jie galėtų pagerėti tinkamai gydant.
Pacientams, kenčiantiems nuo maitinimo sindromo, paprastai 24 valandas į veną suleidžiama fosfatų koncentracija. Po šio pradinio laikotarpio medicinos specialistai keletą dienų atidžiai stebi paciento fosfatų kiekį ir prireikus skiria daugiau fosfatų. Gali atsirasti ir kitų elektrolitų pusiausvyros sutrikimų, o pacientams, sergantiems maitinimo sindromu, gali būti atliekami keli tyrimai, siekiant nustatyti elektrolitų kiekį kraujyje, kad būtų išvengta tolesnių komplikacijų.