Maliarija yra labai užkrečiama liga, kurią nuo žmogaus perduoda uodai. Iš pradžių buvo manoma, kad šią ligą, italų kalba pavadintą „blogu oru“, sukelia pelkėtas oras. Kai pagaliau buvo pripažintas ryšys tarp uodų populiacijos ir ligos perdavimo, kontroliuoti jo plitimą tapo daug lengviau.
Beveik nežinoma JAV ir Europoje, maliarija yra labiau paplitusi atogrąžų klimato zonose, kur vaikai ir nėščios moterys yra labiau rizikuojamos. Simptomai yra karščiavimas, sąnarių skausmas, drebulys, vėmimas ir mažakraujystė, kurie gali pasireikšti praėjus mėnesiams ar net metams nuo užsikrėtimo. Geriausias būdas kovoti su liga yra užkirsti kelią uodų įkandimams. Rekomenduojamos prevencinės priemonės, pvz., DEET ir kitų vabzdžių repelentų naudojimas, lovos uždengimas tinkleliu nuo uodų tropikuose ir ilgos rankovės.
Maliarija diagnozuojama atliekant mikroskopinį kraujo ląstelių tyrimą. Kai pacientui nustatoma diagnozė, gali būti naudingi įvairūs vaistai. Chininas, distiliuotas iš Pietų Amerikos medžio cinchonos žievės, buvo ankstyvas vaistas, kuris gydė ir apsaugojo nuo užsikrėtimo parazitu, sukeliančiu ligą. Jis vis dar naudojamas prieš variantus, kurie sukūrė imunitetą modernesniems vaistams. Istoriškai svarbu tai, kad chininas yra tonizuojantis vandens ingredientas, o tai padeda paaiškinti džino ir tonizuojančių gėrimų populiarumą tropikuose.
Pjautuvinė anemija, genetinė kraujo liga, atsiranda dėl mutacijos, kuri išsivystė žmonėms, gyvenantiems didelės maliarijos rizikos zonose. Asmuo, paveldėjęs mutaciją iš „nešiotojų“ tėvų, sirgs lėtine liga, kuri periodiškai paūmėja ir sukelia didžiulius skausmo priepuolius. Tačiau tie, kurie gauna tik vieną mutavusio geno kopiją, turi didesnį atsparumą maliarijai. Kai kuriems šis pasipriešinimas buvo didesnis už skausmingą ligą kitiems, o kai kuriose atogrąžų vietose mutacija klestėjo.