Maniakinė depresinė psichozė yra rimta psichikos liga, kuriai būdingi ryškūs nuotaikos svyravimai ir kliedesių bei haliucinacijų buvimas. Asmenims, kuriems pasireiškia ši maniakinė depresija, dar žinoma kaip bipolinis sutrikimas, dažnai sunku atlikti kasdienius veiksmus, pvz., palaikyti santykius ir darbą, dėl ryškaus psichozės pobūdžio, dėl kurio susilieja jų tikrovės suvokimas. Gydant šią galimai sekinančią būklę dažnai reikia hospitalizuoti ir skirti vaistus nuotaikai stabilizuoti bei ilgalaikį gydymą, įskaitant psichoterapiją.
Nors nėra žinomos vienintelės maniakinės depresijos išsivystymo priežasties, buvo teigiama, kad keli veiksniai gali prisidėti prie jos laipsniško vystymosi arba ūminės pradžios. Kai kurie tyrimai rodo, kad bipoliniai asmenys gali turėti genetinį polinkį susirgti sutrikimu dėl biologinės dispersijos arba cheminio disbalanso. Panašu, kad maniakinės depresijos pasireiškimas yra ryškesnis asmenims, kurių šeiminė liga sirgo. Kiti veiksniai, galintys sukelti ligos pradžią, gali būti aplinkos veiksniai, priklausomybė nuo cheminių medžiagų ir piktnaudžiavimas bei traumos.
Bipoliniai simptomai paprastai skiriasi priklausomai nuo asmens ir gali pasireikšti įvairiais laipsniais, priklausomai nuo nuotaikos svyravimų sunkumo. Remiantis Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovu (DSM), yra trys skirtingos bipolinio sutrikimo klasifikacijos: I bipolinis sutrikimas, II bipolinis sutrikimas ir ciklotimija, kuri laikoma švelnesniu ligos pasireiškimu. Maniakinę depresinę psichozę gali sukelti sunkus depresijos arba manijos epizodas.
Tie, kuriems išsivysto maniakinė depresinė psichozė, išsivysto pakitęs tikrovės suvokimas, kuris simptominiam asmeniui atrodo labai tikras. Iš esmės, sukeliančio įvykio intensyvumas arba važiavimas dviračiu nuo depresijos iki manijos priverčia paveiktą asmenį atitrūkti nuo realybės. Jis arba ji gali patirti klausos ir regos haliucinacijas, pavyzdžiui, girdėti balsus arba matyti žmones ar dalykus, kurių nėra. Kai kurie psichoziniai asmenys gali turėti nerealių įsitikinimų arba jausti persekiojimo jausmą, pavyzdžiui, manyti, kad jie yra religinė asmenybė arba kad jie yra stebimi ar medžiojami. Asmens psichozė gali greitai tapti sekinančia būkle, dėl kurios jis negali normaliai funkcionuoti ir gali prireikti hospitalizuoti.
Maniakinės depresijos psichozės diagnozė paprastai nustatoma įvertinus asmens psichiatrinę istoriją ir taikant įvairius diagnostinius tyrimus. Maniakinę depresiją gali būti sunku diagnozuoti be sistemingo ar ciklinio dokumentais pagrįsto elgesio. Kad būtų galima diagnozuoti manijos depresiją, asmuo tam tikrą laikotarpį turi atitikti nustatytus kriterijus, pateiktus DSM.
Kriterijus apima depresijos ir manijos spektro galų žymenis, taip pat tuos, kurie gali pasireikšti mišraus epizodo viduryje. Diagnozei būtinų kriterijų skaičius ir epizodo trukmė priklauso nuo simptomų pasireiškimo; Tai reiškia, kad didžiosios depresijos epizodo kriterijai paprastai skirsis nuo manijos sukeltos psichozinės pertraukos kriterijų. Atlikus įvertinimą ir įvykdžius nustatytus kriterijus, galima aiškiai diagnozuoti I, II bipolinį sutrikimą arba ciklotiminį sutrikimą. Pati psichozė priskiriama prie simptomų pateikimo, o ne kaip sutrikimo diagnozės dalis.
Depresiją patiriantiems asmenims gali būti būdingi nuolat prastos nuotaikos požymiai, tokie kaip nuovargis, susidomėjimo praradimas ir kaltės jausmas. Tie, kurie patiria depresijos epizodą, taip pat gali turėti minčių apie savižudybę, susikaupti, vengti socialinių ir profesinių situacijų. Manijos žmonėms dažnai reikia mažai miego arba visai nereikia miegoti, jie yra labai fiziškai aktyvūs ir demonstruoja susilpnėjusį mąstymą. Kai kurie gali dalyvauti rizikingame elgesyje, kurio paprastai nesielgtų, pvz., pasileidimą, narkotikų vartojimą ir piktnaudžiavimą, arba situacijose, dėl kurių jiems gali kilti sužalojimo ar mirties pavojus. Kai kuriais atvejais manija taip pat gali paskatinti asmenį išsikelti aukštus, nepasiekiamus tikslus, dėl kurių jam gali kilti finansinio, asmeninio, socialinio ar profesinio žlugimo pavojus.
Dėl maniakinės depresinės psichozės paprastai reikia hospitalizuoti, kad asmuo nepakenktų sau ar kitiems. Hospitalizacija taip pat suteikia galimybę sugrąžinti asmenį į realybę vaistų ir psichoterapijos pagalba. Vaistai, tokie kaip antidepresantai, antikonvulsantai ir antipsichoziniai vaistai, gali būti skiriami atskirai arba kartu, siekiant stabilizuoti paveikto asmens nuotaiką. Psichoterapija dažnai laikoma būtina ilgalaikio gydymo dalimi, apimanti individualias, šeimos ir grupines terapijos sesijas, skatinančias švietimą, supratimą ir sveikos įveikos įgūdžius.