Mansardinis stogas yra šlaitinių stogų tipas, kuriam būdingas dvigubas nuolydis iš visų pusių. Šis stogo dizainas pasižymi stačiu nuolydžiu prie stogo pagrindo, o ant stataus šlaito yra mažesnis nuolydis. Sekli šlaitai susilieja ir sudaro stogo liniją. Daugeliu atvejų negilus mansardinio stogo nuolydis nuo žemės nesimato, priklausomai nuo to, kaip stogas suprojektuotas ir sumontuotas. Variacijos apima tradicinį tiesų mansardinį stogą, taip pat įgaubtą ir išgaubtą dizainą.
Šį stogo dizainą išpopuliarino prancūzų architektas Francois Mansart, dirbęs Beaux Arts eroje XVI amžiuje. Mansardas nekūrė šio dizaino, bet padarė jį įprastu, ir žmonės pradėjo prašyti stogų a la Mansart. Matyt, anglakalbiai turėjo sunkumų dėl jo vardo ir sugadino jį į „Mansard“. Beaux Arts stilius labai išpopuliarėjo Didžiojoje Britanijoje ir JAV, o šiuose pasaulio regionuose galima pamatyti daugybę puikių šio stiliaus stogo pavyzdžių.
Mansart priežastis populiarinti šį stilių nebuvo visiškai estetiška, nors kylantys mansardinio stogo šlaitai tikrai papildo Beaux Arts architektūrą. Jis naudojo dizainą, kad apimtų Prancūzijos mokesčių įstatymus. Pagal to meto mokesčių kodeksus žmonės buvo apmokestinami už aukštus po stogu. Esant mansardiniam stogui, vienas ar keli aukštai iš tikrųjų yra įkišti į stogą, todėl būtų atleidžiami nuo mokesčio. Nekilnojamojo turto savininkai, siekiantys sumažinti savo mokestinę prievolę, gali naudotis mansardiniu stogu, kad galėtų mėgautis papildomais aukštais už juos nemokėdami.
Padidėjusi vidaus erdvė po mansardiniu stogu yra viena iš priežasčių, kodėl dizainas išlieka labai populiarus. Su mansardiniu stogu beveik visa erdvė po stogu yra tinkama naudoti dėl stačios stogo dalies nuolydžio. Iki pat karnizo yra daug erdvės galvai, todėl sukuriamos visiškai tinkamos naudoti grindys, kurios būtų ankšta vieta po kitokio tipo stogu. Mansardinį stogą taip pat galima dar labiau patobulinti stoglangiais, kurie suteikia dizainui šviesos ir daugiau erdvės.
Vietose, kuriose žiemą gausu sniego, ši stogo konstrukcija turi būti montuojama atsargiai. Sniegas gali kauptis ant seklių stogo šlaitų, todėl stogas gali būti apkrautas. Jei svoris išauga per didelis, stogas gali užsisegti arba įgriūti dėl įtempimo. Sniego sankaupos taip pat gali paskatinti nuotėkį, nes vanduo spaudžiasi į stogą, užšąla ir plečiasi, sukurdamas daugybę smulkių įtrūkimų ir kitų angų.