Mekonio aspiracijos sindromas yra kvėpavimo sutrikimas, kuris paveikia apie penkis procentus naujagimių visame pasaulyje. Tai atsitinka, kai kūdikis prieš gimdymą, jo metu arba iškart po jo įkvepia išmatų, žinomų kaip mekoniumas. Sutrikimą gali sukelti daugybė veiksnių, įskaitant diabetą ir aukštą motinos kraujospūdį, ilgą, sunkų gimdymą arba įvairius vaisiaus sutrikimus. Mekonio aspiracijos sindromas gali sukelti odos spalvos pakitimą, pasunkėjusį kvėpavimą, sulėtėjusį širdies susitraukimų dažnį ir galbūt mirtį, jei jis neatpažįstamas ir nedelsiant gydomas. Tačiau kai gydytojai gali nustatyti ir gydyti simptomus, dauguma kūdikių gali pasveikti per dvi ar keturias dienas be ilgalaikių sveikatos problemų.
Negimę kūdikiai maitinasi iš vaisiaus vandenų – įsčiose susidarančio baltymų turinčio skysčio, kuris praryjamas ir įkvepiamas. Nuryti vaisiaus vandenys yra apdorojami ir pašalinami kaip mekonis, vandeningos išmatos, kurios yra bekvapės ir dažniausiai nekenksmingos motinai ir kūdikiui. Problemų kyla tik tuomet, kai mekonijus sumaišomas su sveikais vaisiaus vandenimis ir vėl įkvėpiamas. Per didelis mekonio kiekis plaučiuose gali blokuoti oro praėjimą, sumažinti deguonies kiekį kraujyje ir sukelti stiprų uždegimą bei dirginimą.
Kūdikiui, kuris kenčia nuo mekonio aspiracijos sindromo, paprastai pasireiškia keli simptomai, įskaitant greitą, paviršutinišką kvėpavimą ir žalią arba mėlyną atspalvį. Daugelis kūdikių yra suglebę arba jiems sunku judėti, nes jiems sunku kvėpuoti. Kiti per didelio mekonio kiekio rodikliai yra pakitusi spalva arba tirštas amniono skystis gimimo metu. Gydytojai gali patikrinti, ar negimusiam kūdikiui nėra mekonio aspiracijos sindromo požymių, naudodami vaisiaus monitorių – prietaisą, kuris seka širdies ritmo pokyčius. Po gimdymo akušeris gali diagnozuoti sutrikimą, išklausydamas naujagimio plaučius stetoskopu, patikrindamas, ar nėra neįprastų garsų ar kitų kvėpavimo takų obstrukcijos požymių. Gydytojas taip pat gali atlikti kraujo analizę, kad nustatytų žemą deguonies kiekį, arba rentgeno spinduliu nufotografuoti kūdikio krūtinę, kad nustatytų plaučių kliūtis.
Gydytojas arba slaugytoja paprastai bando palengvinti simptomus, iš sergančio kūdikio plaučių per endotrachėjinį vamzdelį išsiurbdamas mekonio perteklių. Kai kuriems kūdikiams reikia kvėpavimo aparatų, kurie padėtų reguliuoti jų kvėpavimo sistemas, arba antibiotikų, kad apsisaugotų nuo infekcijų, atsirandančių dėl išmatų. Iš karto negydomas kūdikis rizikuoja susirgti plaučių uždegimu arba patirti nuolatinį smegenų pažeidimą. Tačiau kūdikių, gydomų nuo mekonio aspiracijos sindromo, prognozė paprastai yra labai gera; dauguma žmonių nepatiria ilgalaikių plaučių problemų ar kitų neigiamų padarinių sveikatai.