Melsvadumbliai, plačiau žinomi kaip melsvadumbliai, yra viena iš paprasčiausių, labiausiai paplitusių ir anksčiausiai pasirodančių gyvybės formų planetoje. Melsvabakterių kolonijų sukurtos fosilijos datuojamos 2.8 milijardo metų senumo, o tai yra ankstyviausios žinomos fosilijos, egzistavusios daugiau nei 2 milijardus metų prieš daugialąstę gyvybę. Skirtingai nuo kitų „dumblių“ formų, pavyzdžiui, žaliųjų, raudonųjų ir rudųjų dumblių, melsvadumblius sudaro bakterijos, o ne eukariotinės ląstelės. Bakterijų ląstelės yra maždaug dešimt kartų mažesnės už eukariotų ląsteles ir neturi branduolių bei sudėtingų organelių (ląstelinių organų).
Kai melsvadumbliai pirmą kartą pasirodė scenoje maždaug prieš 2.8 milijardo metų, jie sukėlė biocheminius ir atmosferos pokyčius, dėl kurių galiausiai atsirado sudėtinga gyvybė. Tuo metu, kai vystėsi melsvadumbliai, Žemės atmosferą daugiausia sudarė azotas (kaip ir šiandien), tačiau kitos dujos, sudarančios apie 25%, buvo anglies dioksidas. Mėlynadumbliai buvo pirmosios gyvybės formos, gebančios deguonies fotosintezei, kuri paima anglies dioksidą ir saulės spindulius, kad gamintų energiją, deguonį ir vandenį.
Dirbę apie 500 milijonų metų, melsvadumbliai atmosferos anglies dioksidą pavertė daugiausia deguonimi. Tai suteikė daug nemokamos energijos visiems vėlesniems organizmams, tačiau sunaikino visas anaerobines (oro nekenčiančias) bakterijas, kurios anksčiau dominavo planetoje. Dėl didžiulio išnykimo šis įvykis vadinamas deguonies katastrofa. Šį įvykį įrodo juostiniai geležies dariniai, uolienos, sudarytos iš oksiduotų geležies junginių juostų, besikeičiančių su geležies neturinčiais mineralais, tokiais kaip skalūnai. Šie geležies junginiai susidarė, kai cianobakterijos sulaikydavo geležį junginiuose, kurie vėliau nuskendo jūros dugne.
Melsvabakterijos daugiausia randamos vandenynuose, kur jos yra pirminės gamintojos ir jas valgo daugelis kitų organizmų. Mėlynai žalias atspalvis, kurį jie suteikia vandeniui, yra jų pavadinimo šaltinis – melsvadumbliai. Žalia spalva atsiranda dėl jų ląstelėse esančio chlorofilo. Vandenynuose, kur jūros vandenyje yra daug azoto ir iš atmosferos gaunamo anglies dioksido, pagrindinis jų augimą ribojantis veiksnys yra geležis. Kai kurie mokslininkai pradėjo eksperimentuoti su vandenynų tręšimu geležimi, kad paskatintų jų augimą, o tai gali išskirti anglies dioksidą iš atmosferos ir pažaboti visuotinį atšilimą.
Cianobakterijos taip pat gerai žinomos dėl savo gebėjimo fiksuoti azotą arba paversti jį iš dujinės formos į kietą formą – tai dar viena esminė bet kurios ekosistemos savybė. Visiems organizmams išgyventi reikia fiksuotų azoto šaltinių. Kiti organizmai fiksuotus azoto junginius paverčia baltymais ir nukleino rūgštimis.