Vaidybos metodas arba, kaip kartais paprasčiausiai žinoma, metodas yra aktorių naudojama technika. Manoma, kad tai padarė revoliuciją aktorystėje, kurią žinome šiandien. Tai yra medinio aktoriaus priešingybė ir naudoja tokias technikas kaip jausmas ir atmintis, kad vaidyba būtų tikroviška. Aktoriai, kurie naudojasi Metodu, naudojasi savo emocijomis iš praeities, kad įneštų naujos gelmės.
Metodinė vaidyba laikoma amerikietiška vaidybos forma, tačiau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje knygas šia tema parašė rusų teatro režisierius Konstantinas Stanislavskis. Maždaug tuo pačiu metu vienas iš Stanislavskio mokinių Richardas Boleslawskis Niujorke atidarė vaidybos mokyklą. Boleslawskis pradėjo mokyti pagrindinių Stanislavskio vaidybos principų.
1940-aisiais ir 50-aisiais metodinę vaidybą išpopuliarino ir legendinėje Niujorko aktorių studijoje mokė garsus vaidybos mokytojas Lee Strasbergas. Kitoje Niujorko mokykloje, vadinamoje Aktorių grupe, šio metodo buvo mokoma vadovaujama Stella Adler. Aktorystės studentai atvyko iš toli ir plačiai išmokti šios naujos technikos.
Metodo populiarumas išaugo dėl tokių aktorių kaip Marlonas Brando ir Jamesas Deanas. Jų vaidybos stilius arba nevaidinimas buvo laikomas proveržiu aktoriniame pasaulyje. Palyginti su seno stiliaus aktoriais, tokiais kaip Clarkas Gable’as, jų vaidyba buvo anksčiau nematytų neapdorotų emocijų ir jautrumo. Kiti žinomi aktoriai, studijavę šį metodą, yra Alas Pacino, Paulas Newmanas ir Robertas DeNiro.
Metodinis vaidinimas laikomas vienu iš sunkiausiai išmokstamų technikų; nėra jokių techninių formų ar pamokų, kurias būtų galima praktikuoti norint tai išmokti. Yra daugybė šio metodo versijų, kurias moko skirtingi mokytojai. Pradinis požiūris buvo prisiminti praeities patirtį ir pasinerti į tos patirties emociją, kad būtų galima pritaikyti ją dabartinei scenai.
Stella Adler, kuri mokė vaidybos metodą ir Marloną Brando, ir Robertą DeNiro, mokėsi šios technikos pas Stanislavskį. Tačiau ji pasirinko kitokį požiūrį. Ji paprašė mokinių pasitelkti savo vaizduotę, kad įsigilintų į veikėjo mintis ir perimtų emocijas, kurias jis patirs. Tai darydami aktoriai galėtų panaudoti tikras emocijas vaizduodami savo personažus.
Nors manoma, kad vaidyba metodiškai yra pati tikroviškiausia technika, ji kartais gali šiek tiek suerzinti kitus veikėjus. Dustinas Hoffmanas kartą dvi dienas nesimaudė ir nemiegojo, kad galėtų pasinerti į vaidmenį. Pamatęs Hoffmano būklę, jo kolega filme Laurence’as Olivier paklausė jo: „Kodėl tu tiesiog nevaidini?