Sunku apibrėžti metodo veikėją, nes tai gali reikšti tiek daug skirtingų dalykų. Nėra vieno „metodo“, kuriuo aktoriai vykdo tokio tipo vaidybą, o aktoriai, įvardijami kaip „metodas“, galėjo mokytis įvairiais būdais ir vadovaujant instruktoriams, kurie labai skiriasi savo vaidybos būdu. Metodinės vaidybos idėja nėra amerikietiška, o kilusi iš dramaturgų, tokių kaip Antonas Čechovas ir rusų aktorius bei režisierius Konstantinas Stanislavskis. Iš pirmosios metodinės vaidybos instruktorių kartos JAV, pradėjusios susilieti 1930-aisiais, tik Stella Adler buvo Stanislavskio mokinė, o kiti mokė įvairių metodų, pritaikydami Stanislavskio koncepcijas.
Didelis metodinės aktorystės judėjimas iš tikrųjų prasidėjo JAV XX amžiaus viduryje, tada buvo keli instruktoriai, kurie mokė įvairių metodų. Tai Lee Strasberg, Stella Adler ir Sanford Meisner. Metodo veikėjas galėjo mokytis pas visus arba bet kurį iš šių mokytojų ir gali praktikuoti savo amatus įvairiais metodais. Pavyzdžiui, Strasbergas pasisakė už daugelį metodų per visą savo mokymosi gyvenimą.
Meisnerio metodas dažnai yra labiausiai suprantamas kaip metodas, veikiantis plačiosios visuomenės. Meisneris tikėjo, kad autentiškiausia vaidyba pasiekiama tada, kai aktoriai visiškai pasinėrė į savo personažus ir veikė tą akimirką, kad sukurtų tikrą atsaką ar veiksmą įsivaizduojamomis aplinkybėmis. Nors atlikėjo veiksmai scenoje gali pasirodyti spontaniški, Meisnerio metodas priklauso nuo intensyvaus išankstinio pasiruošimo, įskaitant pratimus su partneriais ir eilių mokymąsi pagal paskirtį.
Strasbergo propaguojamas veikimo metodas yra labiau personažo analizės pojūtis, derinamas su metodo veikėjo prisiminimų naudojimu informuojant ir užpildant dalį. Stella Adler pasuko tai kita kryptimi ir paprašė dar gilesnės charakterio analizės. Galbūt ji geriausiai žinoma dėl kai kurių savo mokinių, tarp kurių yra Robertas DeNiro ir Marlonas Brando, kurie abu laikomi stipriais metodais.
Iš esmės metodinio aktoriaus darbas yra nustatyti, kaip apgyvendinti personažą ir pripildyti jį tikroviškumu, naudojant tiek analizę, tiek jautrumą personažui bei iš tikro iš gyvenimo kilusias emocijas. Mažiau vertinama veikėjo moralė ir labiau suvokiama, kaip tą personažą atgaivinti kuo autentiškesniu būdu. Nesunku galvoti apie „vaidybos metodą“, kurį naudoja tokie aktoriai kaip Robertas DeNiro ar Brando. Arba Vito Korleonės, arba Krikštatėvio vaidmenyje į ekraną atkeliauja visiškai realizuotas personažas.
Kitas garsus metodo aktorius yra Dustinas Hoffmanas, o iš tikrųjų vienas geriausių metodo tyrinėjimų filmų gerbėjams yra filme „Tootsie“. Pradinėje serijoje Hoffmano personažas moko kitus aktorius ir toliau moko aktorius per filmą su Method principals, Meisnerio, Adlerio ir Strasbergo metodų maišeliu.
Nuo to laiko atsirado kitų mokyklų, kurios kai kuriuos metodinio vaidinimo aspektus laiko savo širdimi, tačiau būtų nerealu arba neprotinga sakyti, kad vieninteliai tikri veikėjai yra tie, kurie yra metodo veikėjai. Daugybė aktorių neturi nieko bendra su jokiu metodo stiliumi, tačiau atlieka šiurpinančius, emocingus ar nepaprastai tikroviškus spektaklius. Galima sakyti, kad metodo aktorius tam tikrus amato metodus iššlifavo turbūt labiausiai remdamasis Strasbergo ar Adlerio mokymais, tačiau yra daug aktorių, kurie yra tokie pat įgudę ir veikia kitomis, visiškai nesusijusiomis priemonėmis.