Mezgimo istorija tokia pat sudėtinga ir paini, kaip ir meno pluoštas. Istorikai metų metus bandė išsiaiškinti mezgimo istoriją ir vis dar negavo jokių įtikinamų atsakymų. Keletas ankstesnių menų, tokių kaip naalbinding – skandinaviškas adatų rišimas – ir tekstūra, ir technika primena megztą audinį. Išlikusių pavyzdžių sunku rasti, nes pluoštas greitai išsigimsta, kai paliekamas natūraliems elementams. Atrodo, beveik neįmanoma pasakyti, kada ir kur atsirado mezgimo menas.
Paprasčiausia mezgimo forma yra menas pakartotinai surišti virvutę dviem pagaliukais. Mezgime naudojamos dvi pagrindinės siūlės: mezgimo dygsnis ir mezgimo dygsnis. Šios dvi siūlės sudaro pagrindą, kurį sudaro visos sudėtingesnės veislės. Siuvinėjimas čiurlenimu yra palyginti naujas atradimas, pirmą kartą pasirodęs XX a. XX amžiaus vidurio nuorodoje. Galima pasigaminti audinį be dygsnio, o tai dažnai atliekama naudojant apskritas adatas arba keturių dvismailių adatų rinkinį, išdėstytą kvadratiniu raštu.
Sekant mezgimo istoriją, seniausias megztas kūrinys gali būti kojinių pora iš Egipto kapo, datuojama 3–6 amžiais prieš Kristų. Nors tai patvirtina visuotinį įsitikinimą, kad mezgimo ištakos atsirado Viduriniuose Rytuose, tačiau šiuo metu manoma, kad šios kojinės nėra mezgimo pavyzdys, o veikiau rišamos. Tai sukėlė daug painiavos istorikams, bandantiems išsiaiškinti mezgimo istoriją, taip pat tiems, kurie domisi meno ištakomis.
Neįtikėtinai sunku atskirti mezgimą ir rišimą, net kai yra amato įrankiai. Naalbinding naudoja vieną adatą, o mezgimui – dvi. Kadangi adatos primena plonus strypus ir pagaliukus ir gali būti pagamintos iš įvairių medžiagų, archeologinių kasinėjimų metu jos dažnai nerandamos arba visai suirusios. Įrankiai, kurie, kaip manoma, yra skirti rišimui, gali būti mezgimo adatų rinkinys, kuriame trūksta vieno komponento, o įrankiai, skirti mezgimui, gali būti tik pagaliukai. Šie faktai kelia dar daugiau painiavos istorikams ir entuziastams.
Yra keturi XIV amžiaus mezgimo madonų paveikslai, kuriuose vaizduojama Mergelė Marija, kurianti audinį dvismailiais virbalais. Šis vaizdinis vaizdas istorikams leidžia manyti, kad mezgimo menas tuo metu nebuvo naujiena. Yra keletas audinių pavyzdžių, kurie beveik neabejotinai buvo megzti šiuo laikotarpiu iš regionų, nutolusių vienas nuo kito, kaip Ispanija, Airija ir Estija. Dauguma esamų istorinę reikšmę turinčių megztų dirbinių buvo iškasti iš ne itin turtingų žmonių kapų, o tai rodo, kad XX a. XX a. mezgimas buvo įgūdis, kurį turėjo tie, kurie nepriklausė specializuotoms klasėms.
Mezgimo istorijoje Elžbietos laikotarpis išsiskiria kaip vienas iš populiarumo, kai megztų gaminių paklausa išaugo. Vyrai buvo dažniausiai šio meno praktikai, kūrė gildijas ir leido įstatymus, reguliuojančius megztų dirbinių kainas. Mezga buvo praktiniais sumetimais, kol pramonės revoliucija vėl pakeitė mezgimo istorijos eigą, mašinoms perėmus masinę dirbinių gamybą, o mezgimas rankomis tapo laisvalaikio užsiėmimu. Kaip tik tuo metu mezgimas užleido vietą naujai rankdarbių formai – nėrimui, kuri skiriasi tuo, kad audinys formuojamas kabliuku. Pastaraisiais dešimtmečiais mezgimas atgijo ir daugelis žmonių, tiek jaunų, tiek senų, iki šiol praktikuoja šį senovinį meną.