„Permakultūra“ yra terminas, kurį aštuntajame dešimtmetyje sugalvojo du australai Davidas Holmgrenas ir Billas Mollisonas. Jame plačiai aprašomas ekologiškai atsakingas žemės ūkis, kraštovaizdžio kūrimo ir buveinių projektavimo būdai. Miesto permakultūra – tai miestuose praktikuojama permakultūra, kuri stebi ir įtraukia gamtos ekosistemose jau egzistuojančią simbiozę. Šiuos pavyzdžius ji paverčia geriausia tvaraus miesto planavimo ir projektavimo praktika.
Miesto transporto modeliai, buveinių naikinimas ir per didelis gamtos išteklių naudojimas lėmė žmonių aplinkos degradaciją visame pasaulyje. Miesto permakultūros tikslas – sukurti tvaresnes miesto bendruomenes. Tai skatina miestų vyriausybes ir gyventojus puoselėti ir reabilituoti viešąsias ir privačias erdves taikant metodus, kurie dubliuoja darnias gamtos savireguliacijos sistemas.
Miesto permakultūros filosofija reikalauja, kad miesto gyventojai žemėje gyventų švelniai ir nedarytų žalos aplinkai. Pagrindiniai principai yra rūpintis Žeme, rūpintis žmonėmis, riboti išteklių vartojimą ir teisingai paskirstyti perteklių. Miesto permakultūros principai reikalauja išsaugoti išteklius ir įgyvendinti strategijas, kurios atkuria miesto teritorijų ekosistemas apgalvotai projektuojant.
Ji reikalauja, kad žmonės gerbtų gamtą ir dirbtų su ja, kad sukurtų aplinką, kurioje būtų palaikomi žmonės, gyvūnai ir augalai. Miesto permakultūra taip pat apima politiką, kuri padeda išvengti tolesnio oro, vandens ir žemės degradacijos. Remiantis geriausia praktika, daugiafunkcinis žemės naudojimas yra kertinis miesto planavimo akmuo. Šie projektavimo metodai sukuria išmaniuosius miestus, kuriuose tokia veikla kaip darbas, apsipirkimas ir poilsis integruojamas su būstu.
Permakultūra apima ekologiškos statybos būdus gyvenamosioms, komercinėms ir viešosioms statyboms. Tai apima perdirbtų medžiagų naudojimą, anglies dioksidą tausojančias šildymo ir vėsinimo sistemas bei vandens sistemas, kurios surenka lietaus vandenį arba sumažina gėlo vandens naudojimą. Tokios strategijos kaip žali stogai padidina augmenijos kiekį, padedantį išvalyti miesto orą. Jie taip pat sumažina energijos panaudojimą užtikrindami natūralią izoliaciją tiek šaltu, tiek karštu oru.
Vietinių augalų auginimas yra svarbi miesto permakultūros praktika, padedanti subalansuoti gamtos išteklių naudojimą. Tai taip pat skatina sugrįžti laukinę gamtą, besimaitinančią vietine augmenija, ir sumažina pesticidų poreikį naikinti nevietinius augalus ir piktžoles. Tai remia miesto lietaus vandens nuotėkio sistemų atkūrimą.
Valgomasis kraštovaizdis ir bendruomenės sodai yra permakultūros strategijos, mažinančios maisto saugumą miesto vietovėse. Jie taip pat suteikia galimybę praturtinti ir papildyti miesto dirvožemį kompostuojant atliekas po derliaus nuėmimo, o ne pasikliaujant cheminėmis trąšomis. Vaismedžių ir riešutų sodinimas taip pat gerina biologinę įvairovę. Padidėjęs vietoje pagaminto maisto kiekis taip pat sumažina transportui sunaudojamos energijos kiekį maisto pristatymui iš tolimų vietų.