Miesto poezija – tai literatūrinio meno rūšis, kurioje poezija naudojama jausmams išreikšti ar dalintis patirtimi, susijusia su gyvenimu miesto bendruomenėse. Įprastos temos yra skurdas, socialinė neteisybė, stresas, kovos ir išlikimas. Kaip ir daugelyje kitų poezijos formų, įprasta, kad miesto eilėraščio eilutės rimuojasi, tačiau tai nebūtina visą laiką. Miesto poezija taip pat gali skirtis ilgiu, metru ir ritmu. Šie eilėraščiai nėra sukurti pagal muziką, nors muzika gali skambėti fone gyvo pasirodymo ar miesto poezijos skaitymo metu.
Nors daugelis žmonių mano, kad terminas „miestas“ reiškia šiuolaikinius miestus, pilnus plytų ir plieninių konstrukcijų, didžiulių asfalto ir betono plotų, mirksinčių šviesų ir šimtų tūkstančių žmonių, miestietiškos poezijos formos kilo iš miestų šimtmečius. Nors miestai tapo labiau modernizuoti, daugelis sąlygų, kurios įkvepia miesto poetus, yra beveik tokios pačios kaip ir prieš šimtus metų. Pavyzdžiui, miesto poezija Indijoje buvo populiari kelis šimtmečius.
Viena iš svarbiausių miesto poezijos temų yra socialinės neteisybės smerkimas. Šiuolaikiniai miesto poetai daugiausia dėmesio skiria problemoms, kurios neigiamai veikia mažumų gyvenimą. Užuot išreiškę nuomonę apie problemą, daugelis miesto eilėraščių pasakoja apie ką nors, gyvenantį mieste, o tai leidžia skaitytojui ar klausytojui geriau suprasti miesto problemas, sužinojus apie asmeninę pasakotojo patirtį sprendžiant šias problemas. Pavyzdžiui, eilėraštis apie tai, kad mylimas žmogus yra nekalta smurtinio nusikaltimo auka, gali nusiųsti žinią apie vienos rūšies problemas, su kuriomis gali susidurti miesto bendruomenėje gyvenantys žmonės. Kitas miesto poetas galėtų spręsti tą pačią problemą parašydamas eilėraštį, raginantį nutraukti smurtą arba geresnę policijos apsaugą.
Nors miesto poezija gali būti išgalvota, joje paprastai kalbama apie temą ar situaciją, kurią poetas patyrė asmeniškai. Motyvacija spręsti neteisingas ar sudėtingas situacijas, kurias patyrė poetas, dažnai sukelia stiprių emocijų tiek poetui, tiek publikai, ypač gyvo pasirodymo metu. Kai kurie žmonės mano, kad miesto poezija labiau tinka kaip sakytinė meno forma, o ne kaip literatūra. Todėl šio tipo poeziją dažnai galima rasti kaip garso įrašus, o ne knygose ar kitoje spausdintoje medžiagoje. Įprasti gyvi pasirodymai, įskaitant „atvirų mikrofonų naktis“ arba „atvirų mikrofonų naktis“, kurių metu tiek patyrę, tiek nauji miesto poetai kviečiami dalytis savo kūriniais.