Miežių arbata yra arbata, verdama iš skrudintų miežių. Ši arbata ypač populiari Japonijoje, Korėjoje ir Kinijoje, nors ji vartojama ir kitose Azijos šalyse bei regionuose, kuriuose gausu Azijos bendruomenės. Jis turi labai riešutinį, šildantį skonį, kurį kai kurie žmonės laiko įgytu skoniu. Azijos rinkose dažnai parduodami skrudinti miežiai, iš kurių galima ruošti arbatą, o kai kuriose – arbatos maišeliai, kuriuos galima panaudoti greitai užplikyti.
Japonijoje miežių arbata žinoma kaip mugicha, o vasarą tradiciškai patiekiama kaip vėsinantis gėrimas. Japonai taip pat tiki, kad jis padeda iš kraujo ištraukti nešvarumus, o karštu vasaros oru skystina kraują. Korėjoje arbata žinoma kaip boricha, žiemą geriama karšta, o vasarą – vėsi. Kinai kartais derina šią arbatą su sunkiais patiekalais, kad pagerintų virškinimą, ir naudoja ją pykinimui gydyti.
Tradiciškai arbata gaminama įmetant saują miežių grūdų į virdulį su vandeniu, virdulį užvirinant, o prieš pilant arbatai trumpai leidžiama pabrinkti. Kai kuriuose namų ūkiuose virdulys gali būti tiesiog nepadėtas ant viryklės, o namų ūkio nariai gali apsitarnauti patys. Per dieną arbatos skonis sustiprės, taps vis riešutiškesnis ir intensyvesnis.
Taip pat galima virti atskirus arbatinukus ir puodelius miežių arbatos. Miežių kiekį galima reguliuoti, priklausomai nuo pageidaujamo skonio. Kai kurie Korėjos kulinarai mėgsta tokią intensyvią arbatą, kad jos skonis beveik kaip kava, o japonai vasaros mėnesiais dažnai mėgaujasi švelnesnio skonio gėrimais. Galima virti ir šaltame vandenyje, arba kaip saulės arbatą, kuri gali būti naudinga vasarą, kai virėjai nenori šildyti virtuvės verdančiu vandeniu.
Ši arbata tradiciškai patiekiama paprasta, todėl žmonės gali įvertinti skonį tokį, koks jis yra. Regionuose, kur virėjams sunku rasti skrudintų miežių, kad galėtų patys pasigaminti, įprastus miežius galima skrudinti sunkiame puode ant viryklės arba keptuvėje orkaitėje. Jei įmanoma, reikia naudoti nesmulkintus miežius su luobele, kad susidarytų laukiamas riešutų skonis. Miežius reikia periodiškai išmesti, kai jie apskrus, kad visi grūdai tolygiai paruduotų.